Sėkmingo bendravimo samprata

Kartais pasirenkami tokie socialinių poreikių tenkinimo būdai, kurie
smarkiai apriboja asmens galimybes gyventi visavertį gyvenimą ir jaustis
laimingam. Pvz., R. Dreikurs nuomone, vaikai, siekdami surasti savo vietą tarp
kitų, gali griebtis tokio elgesio, kaip perdėtas dėmesio, pranašumo siekimas, o
tai tik dar labiau blogina jų santykius su aplinkiniais (E. Dreikurs Ferguson,
2000). Kai kada, siekdami patenkinti socialinius poreikius, žmonės atsisako
savo asmeninės laisvės, atiduoda savo gyvenimą į kitų žmonių rankas, taip
tapdami nuo jų priklausomi. Tai leidžia pasijusti reikalingiems, susaistytiems su
aplinkiniais tampriais ryšiais ir atsikratyti vienatvės jausmo, tačiau trukdo daryti
savarankiškus sprendimus ir atskleisti save. Neretai žmones susieja abipusė
tarpusavio priklausomybė. E. Fromm tokius santykius vadina simbiotiniais. Jo
nuomone, simbiotiniu ryšiu galima vadinti nebrandžią meilę, kuomet du
žmonės, tenkindami savo socialinius poreikius, išnaudoja vienas kitą: vienas
jaučiasi esąs svarbus ir reikalingas, galėdamas vadovauti ir nurodinėti, o kitas,
vengdamas vienatvės, jam paklūsta, tuo pačiu atsikratydamas atsakomybės
naštos. K. Horney meilę, užgimusią vien tik bėgant nuo vienatvės ir nerimo,
vadina neurotiška. Apibendrinant šių žymių psichologų ir psichiatrų įžvalgas,
galima įvardyti dar vieną bendravimo sėkmės rodiklį: sėkmingas bendravimas –
toks, kuris neužkerta kelio laisvai skleistis ir augti asmenybei. Pasiekti, kad kiti
būtų patenkinti mūsų elgesiu galima gana greitai, tačiau visada verta
pasvarstyti, ar kaina, kurią ryžtamės už tai mokėti, nėra per didelė. Kelius
asmenybei augti atveria ir nuostata bendrauti atvirai, konstruktyviai. Kaip jau
minėta, ji skatina analizuoti savo tikslus, jausmus, elgesį ir eksperimentuoti,
išbandant naujus elgesio būdus.

Iki šiol bandėme įvertinti bendravimo sėkmę tarsi žvelgdami iš vieno
jame dalyvaujančiojo pozicijos. Tačiau bendravimas – procesas, į kurį įsitraukia
daugiau nei vienas žmogus. Visi jie turi savus tikslus ir poreikius, kurie anaiptol
ne visada sutampa ir dera tarpusavyje. Ar galima vadinti sėkmingu tokį
bendravimą, kuomet savo poreikius patenkina ir tikslą pasiekia tik vienas
asmuo, ypač jei jo sėkmė užkerta kelią kitiems siekti savųjų? Tokiu atveju tai,
kas vienam yra sėkmė, kitam gali būti visiškas pralaimėjimas.

Panagrinėkime vieną situaciją, į kurią panašioje, matyt, ir jums yra tekę
atsidurti. Įsivaizduokite, kad susitikę bendrabutyje su kurso draugais po vasaros
atostogų, išėjote į kiemą pažaisti krepšinį. Po kurio laiko imate svarstyti, kur
būtų geriau surengti pirmą šiais metais kurso vakarėlį. Jūsų nuomone, vienintelė visiems daugmaž priimtina vieta yra bendrabutis. Netikėtai vienas vaikinas
pasiūlo verčiau vykti į jo draugo sodybą netoli nuo miesto, gražioje vietoje. Oras
šeštadienį numatomas puikus, tad akivaizdu, kad jo idėja geresnė už jūsų. Tas
vaikinas jums mažai pažįstamas, nes grįžo studijuoti, keletą metų padirbėjęs
užsienyje. Jau spėjot pastebėti, kad krepšinį jis žaidžia gerai, yra išvaizdus ir,
sako, turi labai „kietą“ galvą. Jus kiti taip pat panašiai apibūdina. Tai kodėl
dabar reikėtų taip lengvai jam nusileisti? Taip ir knieti kaip nors sumenkinti jo
pasiūlymą, kad iš karto nepasijustų esąs čia pats gudriausias. Nieko kito nelieka,
kaip tik išjuokti ir suniekinti tą jo pasiūlymą- ne todėl kad jis blogas, o kaip tik
dėl to, kad iš tiesų geras!

Tiek ši, tiek kitos panašios „pergalės“, pasiektos kitų pralaimėjimo
sąskaita, netrukus atsigręžia prieš patį laimėtoją. Vaikinas, kuriam pavyko kitų
akyse pažeminti savo konkurentą, arba mergina, keletu apgalvotų žingsnių
privertusi draugą atsisakyti jo išsvajotos kelionės į kalnus, neturėtų tikėtis, kad
tai praeis be pėdsakų. Ir vienu, ir kitu atveju „pralaimėjusieji“ tikriausiai ims
regzti kokį nors „keršto planą“.

Parašykite komentarą