vilkas | MusuGyvenimas.lt

Suns ir vilko draugystė

Turėjo žmogus šunį, kurį jauną mylėjo, o kai šis paseno, tapo šeimininkui nebereikalingas. Nuolat užgaunamas, badu marinamas šuo neturėjo, kur daugiau dėtis, ir išlėkė į girią. Ten sutiko vilką, o tas ir klausia, kur šuo lekia. — Pasenau, tai šeimininkas atidavė mane vilkams suėsti, — guodžiasi šis. Vilkas tarė:

— Tai kad iš tavęs vieni kaulai ir kailis belikę – suėdęs tave vis tiek alkanas liksiu. Bet galiu tau padėti. Kai šeimininkė atneš darbininkams valgyti, aš pagriebsiu jos vaiką. Tu pradėk mane vytis, mušk, taršyk. Už vaiko išgelbėjimą žmonės tave iki amželio galo mylės. Tik nepamiršk vėliau man atsidėkoti!

šuo ir vilkas
šuo ir vilkas

Kitą dieną šeimininkė atnešė darbininkams valgyti ir guldo vaiką į pavėsį. Tik ji nutolo – vilkas čiupt vaiką ir skuodžia. Moteris puolė prašyti šuns pilkį vytis.

Šuo pavijo vilką, ėmė purtyt ir draskyt, tai jis ir pametė vaiką. Nudžiugo šeimininkė ir nuo tos dienos nieko šuneliui negailėjo. Netrukus ūkininkas iškėlė krikštynas. Šuo į jas pasikvietė vilką. Įlindo abu į gryčią ir šveičia, kad net ausys lapsi. Vos tik viduje prasidėjo dainos, nusprendė ir vilkas pritarti. Išgirdę vilką staugiant, žmonės tuoj jį prikūlė – vos gyvas kailį išnešė. Taip šuns ir vilko draugystė baigėsi.

Katinas ir vilkas

Kartą lapė, keliaudama per mišką, sutiko vilką. Tas ir klausia, kur ji eina.

-Netrukdyk, vilke, esu katino žmona, – atrėžė laputaitė. Vilkas pagalvojo, kad turbūt katinas – svarbi asmenybė. Ir, lapės atsiprašęs, pakvietė ją su vyru į svečius.

katinas ir vilkas

Lapė nulėkė vyro kviesti, o vilkas grįžo namo ir kieme suruošė gardžiausius pietus. Tada įlindo į krūmus ir laukia svečių. Netrukus išgirdo, kad katinas ateina vis kartodamas: „Tai mažai, tai mažai.“ Vilkas sau stebisi: „Toks mažas gyvūnas, o mano, kad nepriės.“

Katinas, kieme apžiūrėjęs vaišes, ir toliau sau burba: „Tai mažai, tai mažai.“ Vaikšto atsargiai aplink besidairydamas. Vilkas krūmuose staiga krust, katinas kažin ką judant pamatęs kad šoks nagais draskyti! Vilkas išsigandęs kad spruko ir daugiau to katino nematė.

Vilko kailiniai [Pasaka]

Eina vilkas pagiriu, girdi, genelis medį kala. Pakėlė vilkas galvą ir sako: — Geneli, geneli, tu kali kali žiemą vasarą ir sau batų nenusikali! O genelis atšauna: — Man ir nereikia batų. O tu, vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o kai ateina žiema, tai šąli, sau kailinių nepasisiuvi. Vilkas prisiminė, kad jis per žiemos speigus dantimis iš šalčio kalendavo, nuliūdo ir eina verkdamas. Susitinka lapę. Lapė klausia: — Kūmuti, ko gi tu verki?

— Kaip man neverkti, jeigu genys sako: „Vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o sau kailinių nepasisiuvi“. — Būta ko verkti. Aš tau pasiūsiu kailinius, kūmuti, tik tu man atnešk vieną avelę. Vilkas nuėjo, papjovė avelę ir atnešė. — Ateik rytoj, tai bus pasiūti kailiniai, — sako lapė.

Lapė avelę surijo ir raičiojasi pakalnėje soti, šildosi atokaitoje. Atėjo vilkas. — Na, laputaite uogele, ar pasiuvai kailinius? — Visus pasiuvau , tik apykaklės pristygau. Kad taip arklio odos apykaklei gavus… — Iš kur gausim?

Lapė sako: — Netoli nuo čia, dirvone, ganosi gražus kumelys, tai iš jo būtų gera apykaklė. Pasiimk vadžias, ir eikim! Tu paturėsi, o aš išsikirpsiu , kiek man reikia apykaklei. Lapė priėjo su žirklėm prie kumelio ir čiaukši jam paausy, o vilkas su vadžiom taikosi. Kumelys kad pasibaidė , kad šoks, kad neš vilką, vilkui net gaurai dulka. Lapė vis rėkia: — Kūmuti, laikyk kumelį, dar neatkirpau. Vilkas jau norėtų paleisti vadžias, bet įsipainiojo ir nebegali. Kumelys neša vilką stačiai į namus .

— Kūmuti, kūmuti, laikykis užvarčios! — rėkia lapė iš tolo. Kaip vilkui besilaikyti, kad jau kaulai barška per žemę. Taip ir neužsivilko jis lapės pasiūtų kailinių.