Katinas ir vilkas

Kartą lapė, keliaudama per mišką, sutiko vilką. Tas ir klausia, kur ji eina.

-Netrukdyk, vilke, esu katino žmona, – atrėžė laputaitė. Vilkas pagalvojo, kad turbūt katinas – svarbi asmenybė. Ir, lapės atsiprašęs, pakvietė ją su vyru į svečius.

katinas ir vilkas

Lapė nulėkė vyro kviesti, o vilkas grįžo namo ir kieme suruošė gardžiausius pietus. Tada įlindo į krūmus ir laukia svečių. Netrukus išgirdo, kad katinas ateina vis kartodamas: „Tai mažai, tai mažai.“ Vilkas sau stebisi: „Toks mažas gyvūnas, o mano, kad nepriės.“

Katinas, kieme apžiūrėjęs vaišes, ir toliau sau burba: „Tai mažai, tai mažai.“ Vaikšto atsargiai aplink besidairydamas. Vilkas krūmuose staiga krust, katinas kažin ką judant pamatęs kad šoks nagais draskyti! Vilkas išsigandęs kad spruko ir daugiau to katino nematė.

Vilko kailiniai [Pasaka]

Eina vilkas pagiriu, girdi, genelis medį kala. Pakėlė vilkas galvą ir sako: — Geneli, geneli, tu kali kali žiemą vasarą ir sau batų nenusikali! O genelis atšauna: — Man ir nereikia batų. O tu, vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o kai ateina žiema, tai šąli, sau kailinių nepasisiuvi. Vilkas prisiminė, kad jis per žiemos speigus dantimis iš šalčio kalendavo, nuliūdo ir eina verkdamas. Susitinka lapę. Lapė klausia: — Kūmuti, ko gi tu verki?

— Kaip man neverkti, jeigu genys sako: „Vilke avinyke, aveles pjauni pjauni, o sau kailinių nepasisiuvi“. — Būta ko verkti. Aš tau pasiūsiu kailinius, kūmuti, tik tu man atnešk vieną avelę. Vilkas nuėjo, papjovė avelę ir atnešė. — Ateik rytoj, tai bus pasiūti kailiniai, — sako lapė.

Lapė avelę surijo ir raičiojasi pakalnėje soti, šildosi atokaitoje. Atėjo vilkas. — Na, laputaite uogele, ar pasiuvai kailinius? — Visus pasiuvau , tik apykaklės pristygau. Kad taip arklio odos apykaklei gavus… — Iš kur gausim?

Lapė sako: — Netoli nuo čia, dirvone, ganosi gražus kumelys, tai iš jo būtų gera apykaklė. Pasiimk vadžias, ir eikim! Tu paturėsi, o aš išsikirpsiu , kiek man reikia apykaklei. Lapė priėjo su žirklėm prie kumelio ir čiaukši jam paausy, o vilkas su vadžiom taikosi. Kumelys kad pasibaidė , kad šoks, kad neš vilką, vilkui net gaurai dulka. Lapė vis rėkia: — Kūmuti, laikyk kumelį, dar neatkirpau. Vilkas jau norėtų paleisti vadžias, bet įsipainiojo ir nebegali. Kumelys neša vilką stačiai į namus .

— Kūmuti, kūmuti, laikykis užvarčios! — rėkia lapė iš tolo. Kaip vilkui besilaikyti, kad jau kaulai barška per žemę. Taip ir neužsivilko jis lapės pasiūtų kailinių.