Kartą lapė, keliaudama per mišką, sutiko vilką. Tas ir klausia, kur ji eina.
-Netrukdyk, vilke, esu katino žmona, – atrėžė laputaitė. Vilkas pagalvojo, kad turbūt katinas – svarbi asmenybė. Ir, lapės atsiprašęs, pakvietė ją su vyru į svečius.
Lapė nulėkė vyro kviesti, o vilkas grįžo namo ir kieme suruošė gardžiausius pietus. Tada įlindo į krūmus ir laukia svečių. Netrukus išgirdo, kad katinas ateina vis kartodamas: „Tai mažai, tai mažai.“ Vilkas sau stebisi: „Toks mažas gyvūnas, o mano, kad nepriės.“
Katinas, kieme apžiūrėjęs vaišes, ir toliau sau burba: „Tai mažai, tai mažai.“ Vaikšto atsargiai aplink besidairydamas. Vilkas krūmuose staiga krust, katinas kažin ką judant pamatęs kad šoks nagais draskyti! Vilkas išsigandęs kad spruko ir daugiau to katino nematė.