Auksaplaukis ir Auksažvaigždė [Pasaka]

Kartą buvo karalius, nenorėjęs vesti kitokios mergaitės, o tik visų gražiausią ir geriausią. Ir pripiršo jam tokią puikią mergaitę su aukso plaukais, kad, į ją žiūrėdamas, atsigėrėti negalėjai. Karalius, ją pamilęs, vedė, bet jo senoji piktoji motina savo marčios labai nekentė ir būtų ją veikiau nunuodijusi, negu savo namuose regėjusi. Po kiek laiko jaunoji karalienė susilaukė labai gražaus sūnelio. Senoji karaliaus motina, tą suvysčiusi, neva dėjo į lopšį, o iš tiesų įmetė į skrynelę, užvožusi dangtį, ją prie upės nunešė ir ten, ant vandens padėjusi, pasroviui paleido. Į lopšį senoji pikčiurna paguldė suvystytą katiną.

Ryto metą atėję į gimtuves, visi stebėjosi tuo keistu gauruotu kūdikiu, o kai išvystė, pamatė — katinas besąs. Jaunoji karalienė nežinojo, ką sakyti; senoji bjaurybė iš pradžių tylėjo, bet netrukus apskelbė, kad marti, ragana būdama, katiną pagimdė. Antrais metais vėl taip pat padarė. Karalienei dukrytės, gražios kaip saulės dukters, susilaukus, senė karalienė kūdikėlį į upę išnešė, o į lopšį suvysčiusi padėjo katę. Karalius ant savo pačios užpyko, karalienė nusiminė ir daugiau vaikų nebesusilaukė, o visi žmonės jaunąją karalienę sakė esant bjaurią raganą.

Bet tą naktį, kada gimė pirmasis sūnus, vienas žmogus, tamsoje mariose žvejodamas, išgirdo verkiant vaiką. Prisiyręs arčiau pamatė plūduriuojančią skrynelę; ją išgriebęs iš vandens, atrado mažą kūdikytį. Nudžiugęs nuskubėjo namo savo pačiai parodyti ir parėjęs klausė:

— Atspėk, ką skrynelėj parnešu? O kai moteriškė negalėjo atspėti, pravėręs dangtį žmogelis parodė miegantį kūdikėlį ir pasakė:

— Tu man kūdikio nepadovanojai, tai dabar aš tau parnešu nors rastinį.
Išvyniodami vaikelį žvejys su pačia atrado puikių vystyklų bei drobių, o
ant dugno — ir pinigų žiupsnelį įsuktą. Apžiūrėję kūdikį, pamatė tris aukso
plaukus už ausies, todėl praminė Auksaplaukiu ir nusprendė auginti kaip
savo sūnų. Bet pinigus ir vystyklus skrynioje paslėpė, sakydami:
— Pinigų mums nereikia: savo duonelės juk turime ir tam vaikui dar
užteks, geriau jam visa atidėkime. Kažin ar to jam kartais neprireiks.
Prabėgus metams žvejys vėl susižvejojęs pargabeno skrynelę ir toje atrado
dailią mergaitę, taip pat puikiai aptaisytą, ir pinigų dalelę jai skirtą;
taip ir rodės, kad ji pirmojo rastinuko sesuo esanti. O aptikę tris aukso
žvaigždes už ausies, praminė ją Auksažvaigžde ir džiaugdamiesi augino
kaip dukrelę.
Ilgus metus abu vaikai žvejo namuose gyveno. Jau paaugę buvo, kai kartą
iš svetur parbėgo klausdami:
— Tėtyt! Mamyt! Ar tai tiesa: kiti vaikai pasakė, kad mes ne jūsų vaikai,
bet rastiniai, iš vandens sužvejoti?
Ką galėjai daryti? Turėjo žvejys su pačia tiesą sakyti, parodė jiems skrynias
ir kas jose buvo paslėpta vaikams atminimui. Viską išklausę ir apžiūrėję,
tuoj tarė abu:
— Dėkui jums už auklėjimą ir visa gera, o dabar turėsime eiti į pasaulį
tėvų ieškoti.
Ilgai klydinėdami ir klausinėdami, pagaliau pavargo bevaikščiodami.
Galiausiai viename mieste pirkosi namelį ir puikų sodą įsiveisė. Garsas apie
Auksaplaukį bei Auksažvaigždę nusklido per visą miestą, o jie nė nežinojo
netoli tėvus esant, nes tai buvo tas pats miestas, kuriame tėvai karaliavo.
Ir išgirdo senoji karaliaus motina garsą apie tuos vaikus, o iš jų vardų
suprato, kas jie tokie: aukso plaukus ir aukso žvaigždes mat buvo pastebėjus
kadaise vystydama kūdikius. Persirengus ta ragana nuėjo pas juos į namus,
vis saldžialiežuvavo, viską gyrė:

— Ak, koks puikus jūsų namelis, o ir patys, paukštyčiai, kokie jauni,
gražūs. Širdyte, norėčiau pamatyti ir jūsų sodą. Girdėjau sakant labai puikų
esantį, dukryte.
Kai mergaitė nuvedė apžiūrėti sodo, senoji ir toliau veidmainiavo:
— Ak, kokia čia grožybė! Mano avaite, ar tu puikiąsias gėles auginai?
O tu, Auksinėli, bene visus medžius taip dailiai pasodinai? Mano vištyčiai,
didžiai puikus sodelis, bet kad būtų prie kiekvieno medžio skambalėliai,
kaip tai gražiai skambėtų!
— O kur tuos skambalėlius galėtume gauti? — tuojau paklausė Auksaplaukis.
— Žinau, kur. Ten, ant kalno, pilnas sodas, tik vieną reikia parsinešti,
tai per naktį privysta visi medžiai. Tai kad tuos skambalėlius turėtumėt,
mano baltutėliai!
Tai pasakius, išstimpino kaip sausmetis, savo pėdsakus palikdamas.
Senė vaikus tiesiog į mirties nasrus siuntė, nes sodas ant kalno buvo raganų
užburtas, o kas jame ilgiau kaip vieną vienintelę valandėlę pasilikdavo,
daugiau jau nebeišeidavo, bet kokiu medžiu pavirsdavo.
Kai senoji išėjo, brolis ir sesuo tarėsi, ką reikėtų daryti. Auksaplaukis
sako:
— Aš einu parnešti tokio skambalėlio.
— Neik, neik! — draudė seselė. — Kaži kas ten
gali tau nutikti.
— Nekalbėk, einu, ir gana! Nieko nebijau.
— Tai nors greit sugrįžk ir neužtruk,
— meldė seselė.
Anksti rytą pakilęs, užkopė ant kalno, priėjo puikų sodą, didelį be krašto, be galo, pasistiebęs nusidrėskė vieną skambalėlį ir neatsigręždamas bėgo tarsi vejamas nuo kalno į namus ir pribėgęs prie medžio prikabino. Antrą rytą visas sodas tilindžiavo — miela buvo klausyti! Ta senoji ragana vėl atėjus saldliežuvauja: — Mano dukryte, dabar taip pukiai skamba sode! Bet, mano geroji, kad taip būtų ežerėlyje aukso žuvelių, dar būtų puikiau, mano balandėle. — O kur galima tų žuvelių gauti? — Vėl ten ant kalno rasi ežerėly, mano jaunutėle. Pasakius ir iššvygždeno.

Rytą anksti išbėgo Auksaplaukis ant kalno žuvelių parsinešti, o suradęs,
greit parsiskubino ir sode paleido į tvenkinį. Antrą rytą visas vanduo
knibždėte knibždėjo pilnas aukso žuvelių; tos narstė blizgėdamos, kad net
miela akims buvo.
Išgirdus senoji bobpalaikė stebėjos, kaip galėjęs Auksaplaukis gyvas
išlikti ir iš to sodo išeiti, bet sumanė juos tikrai pražudyti, kad ne abu, tai
nors vieną.
Trečiąkart atėjus, vėl gyrė jų puikųjį sodą, sakydama:
— Mano dobilėliai, gražu, labai gražu, bet dar vieno daikto reikia — tiesos
paukštelio!
— O kur toks paukštelis gaunamas?
— Širdužyte, o tenai, ant to kalno, užpakalinėje troboje, ant krosnies
patupdytas.
Tai pasakius, išėjo sau juokdamasi: „Tikrai dabar vienas turi pradingti.“
Jai ištursavus, tuojau Auksaplaukis sukruto:
— Tą paukštį turiu gauti.
Sesuo kiek tik įmanydama atkalbinėjo, bet veltui. Antrąryt pabudus,
brolį vėl draudė:

— Mielasis, neik: man taip baugu širdy! O šiąnakt taip keistai tave sapnavau.
Brolytėl, meldžiamasis, pasilik namie!
Bet tas, nieko neklausydamas, rytą, savo nelaimei, išbėgo ant kalno.
Turėdamas laiko, po sodą timpinėdamas, žvalgė medžius bei gėles, paskui
įdyrino į trobą. Bet ten jau pirmoje troboje tokių puikių dalykų rado, kad
atsigėrėti negalėjo, antroje — puikiausių sidabrinių ir auksinių indų, trečioje
— vienų piešinių, ketvirtoje — puikiausių drabužių, penktoje — pinigų ir
brangakmenių; visur norėjo apsižiūrėti, todėl sugaišo daug laiko. Pagaliau
pamatė paukštį betupint, o pasilipęs jį jau stvers, — tik skiblinkt Auksaplaukis
kaip stiklo gabalėlis ant žemės, nukrito ir pasiliko ten gulėti.
Seselė savo brolyčio laukė dieną, laukė naktį, o antrąryt atsikėlus ėjo ant
kalno ieškodama ir vis verkdama. Bevaikščiodama sutiko seną moterėlę,
kuri, jos pasigailėjus ir išklausinėjus, pamokė, ką reikia daryti. Viską gerai
įsidėmėjus, perbėgo sodą, trobas, akių į šalį nepakreipdama, surankiojo
stiklus į prijuostę, pasilipus susigriebė tiesos paukštį ir vėl tekina atgal į namus
pasileido. O kai išbėgo iš to sodo, tik brukšt stiklai iš prijuostės išbiro
ir tuojau pavirto vaikeliais, kurie buvo kadais paukščio paimti atėję. Tarp
jų Auksažvaigždė ir pamatė savo prapuldytąjį brolelį. Greit už rankos nutvėrus,
namo vedėsi. O paukštį pintinėlėje namuose pasistatė.
Vėl nuskambėjo garsas per visą miestą apie tų vaikų laimėjimą, ir karalius
su karaliene, išgirdę tą naujieną, atėjo pasižiūrėti. Viskuo jiedu stebėjosi,
o ypač tiesos paukščiu. Tuojau pradėjo jį klausinėti apie savo vaikus,
kaip viskas atsitikę ir ar jie dar gyvi. Paukštis viską teisingai išpasakojo, ir,
visiems besistebint, atrado tėvai savo pradingusius vaikus, o vaikai — savo
tėvus, ir buvo džiaugsmo be galo. O išsiklausinėję, kas visa tai padarė, sužinojo,
kad senoji karaliaus motina dėl visko esanti kalta. Karalius supykęs
paliepė ją sugriebti ir surištą tokioje pat skrynioje ant vandens paleisti.
Kažin kur ji nuplaukė?
Karalius namuose savo atrastiems vaikams didžias vaišes sutaisė, o į jas
ir svečių pakvietė. Tik tave ir mane, man rodos, pamiršo pakviesti, tada ir
patys būtume tą puotą matę.

Laumutės šilko gijos [Pasaka]

Labai seniai gyveno karaliūnas. Kartą jis, bejodamas medžioti,
išvydo paupy skalbiančią mergelę. Prijojo prie jos ir,
pamatęs, kokia ji graži, tarė:
— Sveika, gražuole!
Bet gražuolė tik riktelėjo išsigandusi ir dingo, kaip į vandenį įkrito kartu
su skalbiniais ir kultuve.
Karaliūnas ir šen, ir ten dairosi, ieško pradingusios mergelės, o jos — nė
dvasios. Atsiduso jaunikaitis ir joja toliau. Staiga išgirdo, kad skalikai kažin
ką puola.
Pamanė karalaitis, gal šunys kokį laukinį žvėrį užtiko, bet mato, kad
varganas senelis ginasi su savo terbelėm nuo skalikų. Sudraudė karalaitis
šunis, tie paklusniai prie jo kojų sugulė, senelis padėkojo jaunikaičiui už gerą širdį, susirinko savo terbeles ir jau nori eiti, tik išgirdo karalaitį sunkiai
dūsaujant ir klausia:
— Ko taip dūsauji, jaunuoli?
— Ne tau, seneli, suprasti. Seni iš jaunų visados juokiasi, — tarė karaliūnas.
— Ne visados, jaunuoli. Sakyk, kas gi tau graužia širdį. Galbūt padėsiu,
— sakė jam senelis.
— Išvydau gražią mergelę, norėjau prakalbinti, o ji kaip rūkas pranyko.
— O tu ar žinai, kas toji mergelė? — klausia jis karaliūną.
— Tik tiek žinau, kad ji neapsakomai graži!
— Tai žinok, kad toji mergelė, kur buvai užtikęs beskalbiančią, ne tokia,
kaip visos — ji laumės duktė, Laumutė, — tarė jam senelis.
— Iš kur tu žinai?
— Visą amžių gūdžioje girioje gyvendamas, aš daug ką išmanau, — atsakė
jis.
— Tai gal žinai, kaip tą Laumutę pagauti?
— paklausė karaliūnas.
— Kam ji tau?
— Juk ji tokia graži! —
atsakė karaliūnas.
— Visos jaunos gražios,
— nusijuokė senis.
— Visos gražios, bet
šita gražiausia; ji kaip saulė!
Jeigu ją gaučiau sau už pačią,
nieko nenorėčiau, — pasakė
karaliūnas.
— Jeigu taip, tai gerai.
Aš tave pamokysiu, kaip galima pagauti gražiąją Laumutę.

— Gerasis seneli, aš tave auksu apipilsiu! — džiugiai suriko karaliūnas.
— Nieko man nereikia: girioje auksas nereikalingas. Geriau pasiklausyki.
Jeigu dar kartą pavyks nemačiom užklupti Laumutę, tyliai aprėžk kalaviju
aplink ją ratą — ir ji bus tavo rankose, — pasakė senelis ir nulingavo į
girios tankumyną.
Joja karaliūnas per žalią girią, ir širdis jam kaip kūju muša…
„O jeigu tas senukas tiesą pasakė?“ — galvoja jis ir net negirdi, kaip visoje
girioje paukščiai tik čiulba, tik gieda.
Nusėdo karaliūnas nuo žirgo, apsidairė po ošiančią girią ir girdi — kažkas
tyliai ir be galo gražiai dainuoja. Pririšo žirgą prie šimtamečio ąžuolo
ir skuba į tą pusę, iš kur plaukia stebuklinga daina. Dar žengė vieną žingsnį
— ir pamatė nuostabaus grožio mergelę. Toji mergelė ir buvo Laumutė. Ji
sėdėjo, verpė šilko gijas ir tyliai dainavo. Karaliūnui net kvapą užėmė, o akyse
iš karto kelios saulės suspindėjo. Greit prisiminęs senelio žodžius, švyst
išsitraukė iš makšties kalaviją ir ėmė rėžti ratą aplink verpiančią gražuolę.
Paskui jis tyliai priėjo prie verpėjos ir padėjo jai ant peties savo ranką.
— Sveika, mieloji! — švelniai prabilo jis.
Laumutė, pamačiusi prieš save jaunikaitį, labai išsigando ir gailiu balsu
prašneko:
— Ką tu padarei? Ką tu padarei? — kalbėjo ji grąžydama rankas, o iš
akių byrėjo ašaros, kaip lietus lijo.
— Nurimk! Aš tau nieko pikta nedarysiu, — ėmė karaliūnas ją švelniais žodžiais
raminti. — Tu tokia graži, kad aš nežinau, kokiu vardu tave vadinti.
— Aš Laumutė, — pratarė mergelė.
— Laumutė! Gražioji! Liepk, ką tik nori! Aš viską dėl tavęs padarysiu,
tik neverk.
— Jau vėlu. Tu aprėžei kalaviju aplink mane ratą, ir aš jau nebegaliu
grįžti pas savuosius. Ką tu padarei, jaunasis karaliūne, ką tu padarei? — aimanavo
Laumutė.
— Būk mano, aš tave labai labai mylėsiu, — karštai ją bučiuodamas,
prabilo karaliūnas.

Kai jis ją pabučiavo, jos veidas nušvito kaip ryto aušra.
— Dabar aš turiu būti tavo pati.
Pasakiusi tuos žodžius, ji sutraukė balto šilko gijas ir paleido jas į orą.
Tos šilko gijos dar iki šiol skraido saulėtomis dienomis po orą, bet žmonės
jas vadina ne Laumutės gijomis, o voratinkliais. Matyti, jie nežino, o
galbūt pamiršo, iš kur tie gražūs voratinkliai yra atsiradę.
Kai Laumutė paleido į orą paskutines šilko gijas, karaliūnas pasisodino
ją ant žirgo ir, parsinešęs į savo pilį, iškėlė tokias vestuves, kad visa šalis
linksminosi.

Žiogas ir skruzdėlė [ Pasaka ]

Visą mielą vasarėlę žiogas praleido šokdamas, dainuodamas ir čirpindamas savo smuikelį. Tuo metu darbšti skruzdėlytė uoliai rinko grūdus būsimai žiemai. Atėjus šalčiams, žiogas nebeturėjo kuo misti ir kentė siaubingą alkį. Jis labai gailėjosi, kad vasarą nepasirūpino jokiomis atsargomis šaltajam metų laikui.

žiogas ir skruzdė
žiogas ir skruzdė

Žiogui nebeliko nieko kita, kaip tik prašyti skruzdėlytės pagalbos. Tačiau šioji nebuvo linkusi dalytis sunkiai sukauptu maistu: – Visą vasarą praleidai tinginiaudamas ir nieko neveikdamas, o dabar nori, kad tave išmaitinčiau? – Bet aš juk netinginiavau, – nesutiko žiogas, – o visą mielą vasarėlę grojau ir dainavau kitų. džiaugsmui!

Skruzdėlė sutiko ir apsigalvojusi pakvietė žiogą visą žiemą svečiuotis jos namuose. Dėkingas muzikantas nepaliaudamas linksmino skruzdėlę dainomis ir šokiais, kad abu nespėjo nė pastebėti, kaip ir vėl atėjo vasara.

Didžioji pelytės kelionė [ Pasaka ]

Kartą maža pelytė išsiruošė į kelionę. Lig tol ji dar niekada nebuvo išėjusi toliau savo namų slenksčio. Pelytė labai džiaugėsi sulaukusi dienos, kai pagaliau galės pasidairyti po pasaulį.

pelė
pelė

Po kurio laiko vėl grįžusi į namus, pelytė susižavėjusi pasakojo apie nuotykius, patirtus kelionės metu: — Ak, koks tas pasaulis platus ir neaprėpiamas! Savo kelyje turėjau įveikti šniokščiančias upes ir milžiniškus kalnus, o vieną kartą patekau į neapsakomai gražų ir jaukų sodą, kuris tviskėjo tūkstančiais spalvų ir kvepėjo nuostabiausiais kvapais. Nieko gražesnio nebuvau gyvenime mačiusi!

Tačiau netrukus išgirdau kažką panašaus į murkimą, – tęsė pelytė. – Apsidairiusi pamačiau didelį žvėrį, žaidžiantį su kažkokiu mažulyčiu padaru, tyliai zvimbiančiu ore. Tas didžiulis žvėris buvo žvilgančiu minkštu kailiu ir ilga uodega. Jis švelniai ir grakščiai šokinėjo pirmyn atgal, kol mažasis nuskrido šalin. Tada dailusis žvėris apsidairė aplink ir pastebėjo mane. Iš pradžių negalėjau pajudėti iš vietos – taip mane užbūrė jo akys, žibančios saulėje tarsi tauriausi brangakmeniai!

Jau buvau besiruošianti prisistatyti tam žvėriui, kai staiga iš krūmų išlindo kitas, daug bjauresnis padaras, – pasakojo pelytė toliau. – Tai buvo dvikojė būtybė su kažkokiu įmantriu raudonu gūbriu ant galvos, iš abiejų šonų mostaguojanti keistomis šluotomis ir leidžianti siaubingus garsus iš gerklės. Kai toji pabaisa puolė link manęs, kas man beliko, jei ne bėgti kiek kojos neša iš to gražiojo sodo!

— Brangute! — sušuko pasibaisėjusi pelytės mama. — Tu net neįsivaizduoji, kokio pavojaus išvengei! Tas meilusis žvėris buvo katinas! Jis norėjo sugauti bitę, bet ir tavęs nebūtų pasigailėjęs! O tasai, kuris tau pasirodė pabaisa, buvo ne kas kitas kaip gaidys. Jis pelyčių nemedžioja ir yra mūsų bičiulis. Paleidęs kakarinę jis išgelbėjo tau gyvybę! Taigi niekad nespręsk pagal išvaizdą apie kieno nors būdą!

Dvi varlės [ Pasaka ]

Vieną labai karštą vasarą išdžiūvo tvenkinys, kuriame gyveno dvi varlės. Nelaimėlėms teko nori nenori ieškoti kitos gyvenamosios vietos.

dvi varlės
dvi varlės

Tada jos nušokavo per pievas ir laukus, kol pagaliau rado gilų šulinį, kurio dugne dar matėsi šiek tiek vandens.

Kaip puiku! Pagaliau pasiekėme tikslą! – ėmė garsiai džiūgauti viena varlė. – Šokime greičiau žemyn, kad pasimėgautume šalto vandens gaiva! Tačiau kita varlė nebuvo linkusi taip skubėti. — Luktelėk! – sulaikė ji bičiulę. — O kas bus, jei ir šis šulinys išdžius? Kaip mes tada iš jo išsiropšime? Lengva nusileisti žemyn, bet sunku iškopti į viršų! -Tavo tiesa! — atsikvošėjusi sutiko kita, pritardama protingai nuomonei.

Įsidėmėk: Tai, kas dabar atrodo naudinga, vėliau gali pridaryti bėdos!

Katinas ir žiurkė [ Pasaka ]

Po ūksminga, aukšta egle gyveno pilka žiurkė. Eglės prieglobstyje ji jautėsi saugi ir rasdavo pakankamai maisto. Tačiau kaimynystėje gyveno pelėda, žebenkštis ir katinas, kurie nebuvo draugiškai nusiteikę žiurkės atžvilgiu. Beje, kai nemedžiodavo kaimynės žiurkės, jie dažnai vaidydavosi ir pešdavosi vienas su kitu.

Katinas ir žiurkė
Katinas ir žiurkė

Atsikėlusi vieną rytą žiurkė išgirdo netoliese gailiai kniaukiant. Atsargiai dairydamasi, ji išlindo iš savo olos pasižiūrėti, kas gi atsitiko, ir pamatė katiną, įkliuvusį į žabangas. Jis gulėjo įsinarpliojęs tankiame tinkle, is kurio niekaip negalėjo išsivaduoti. – Va tai tau! Ir kaip tu dabar iš ten išlįsi? — sušuko žiurkė ir jau buvo begrįžtanti atgal į olą.

— Mano brangioji žiurke! – meiliai sumurkė katinas. – Ar esu kada sakęs, kaip tavim žaviuosi? Būk gerutė, padėk man išsivaduoti iš pinklių! — Ką? Tu šaukiesi mano pagalbos? – iš juoko suprunkštė žiurkė. — Na gerai, o ką man už tai siūlai? — Savo draugystę ir globą, – atsakė katinas. – Nuo šiol visada būsiu tavo gynėjas ir užtarėjas! — Hm, tarkim, kad iš tiesų mane ginsi nuo kitų priešų, – svarstė žiurkė, – o kas apgins mane nuo tavęs paties? 78

Ką tu! Aš tau tikrai nieko blogo nedarysiu! – prisiekinėjo katinas. — Būsiu tavo geriausias draugas ir bičiulis! Žiurkė nepatikėjo nė vienu katino žodžiu. Bet kai apsisuko grįžti į savo urvelį, kelią jai pastojo žebenkštis, o po akimirkos atskubėjo ir pelėda. Žiurkei nebeliko nieko kita, kaip tik perkąsti tinklo virves ir išvaduoti katiną. – Na, dabar pamatysime, ko verti tavo draugystės pažadai! – sušuko ji.

Išsipainiojęs iš tinklo raizgalų, katinas iškart puolė žiurkę. Tą pačią akimirką prie jos prišoko ir žebenkštis, šiepdama aštrius dantis. Pelėda, išskleidusi sparnus, taip pat taikėsi pulti iš oro, ruošdamasi čiupti grobį gerai pagaląstais nagais. Katinas, piktai šnypšdamas, ėmė grasinti žebenkščiai, o letenomis stengėsi atbaidyti pelėdą.

Staiga pasigirdo garsus lojimas. Iš tolo pastebėjęs
peštynes, strimgalviais atlėkė didžiulis šuo.

Iškilus naujam pavojui, katinas, žiurkė, pelėda ir žebenkštis akimirksniu išsilakstė į visas puses.

Praėjus keletui dienų žiurkė tupėjo savo urvelio prieangyje ir dairėsi laukan. Staiga kur buvęs, kur nebuvęs prieš jos akis išdygo katinas. Išsigandusi žiurkė šoktelėjo atgal į olos gilumą. – Ei, ko čia taip nerimauji? – veidmainiškai paklausė katinas. – Ar pamiršai, kad mes draugai?

Tačiau žiurkė narsiai atkirto: – Eik šalin, apgavike! Puikiai žinau, kad jei ne šuo, nebūčiau ištrūkusi iš jūsų, nenaudėlių, nagų! Tai jis nuvijo jus šalin ir taip padėjo man išsigelbėti! O tu esi toks, koks esi! Visi katinai yra žiurkių priešai, ir tu ne kitoks! Tik pakliuvęs į bėdą bandei apsimesti mano draugu! Ištarusi tuos žodžius, žiurkė šmurkštelėjo atgal į olą. Katinui pasidarė aišku, kad ji perprato jo klastą. Nes iš tikrųjų buvo žiurkės teisybė.

Besotė lapė [ Pasaka ]

Kartą vaikštinėdama po mišką išalkusi lapė ieškojo, ko čia užėdus. Netikėtai seno medžio drevėje ji pamatė gulintį krepšį, prigrūstą duonos ir sūrio.

lapė
lapė

— Valio! Čia tai bent laimikis! — nudžiugusi sušuko lapė ir, įlindusi į drevę, suėdė viską aliai trupinėlio. Po tokios puikios puotos lapė gerokai suapvalėjo, tačiau jautėsi soti ir laiminga.

Bet, o varge! Jos pilvas taip išsipūtė, kad pabandžius išlįsti lauk, nieko neišėjo. Išsigandusi lapė ėmė garsiai šaukti. Tuo metu netoliese slampinėjo kita lapė. Išgirdusi šauksmus, ji skubiai atlėkė į nelaimės vietą, tačiau išvydusi drevėje įstrigusią kūmutę, negalėjo susilaikyti iš juoko. – Taip tau ir reikia, besote! Dabar turėsi badauti, kol pilvas vėl sumažės! Juk tereikėjo numalšinti alkį, o ne prisikimšti, kad taip išsipūstum!

Liūtas ir lapė [ Pasaka ]

Artėjant senatvei liūtas ėmė jausti, kad jo dienos eina prie pabaigos. Karčiai pražilo, jėgos seko, ir didžiąją dalį laiko jis praleisdavo gulėdamas savo oloje. Išeiti laukan, juolab į medžioklę, jau beveik nebeturėjo galios. Šiaip ar taip, grėsė badas. „Nejaugi teks sulaukti tokio vargano galo? – liūdnai svarstė liūtas. – Man, žvėrių valdovui ir karaliui? Ne, nevalia taip lengvai pasiduoti! Reikia sugalvoti ką nors gudresnio!“

liūtas
liūtas

Kiek pasvarstęs liūtas liepė paskelbti visoje karalystėje apie artėjančią savo mirtį ir įsakė visiems pavaldiniams paeiliui atvykti pas jį į olą. – Norėčiau akis į akį su kiekvienu atsisveikinti, – pareiškė liūtas, ir visiems žvėrims teko paklusti jo norui. Pamažu vienas po kito jie ėmė traukti į valdovo olą.

lapė
lapė

Bet vos tik jie įžengdavo vidun, liūtas iškart juos suėsdavo! Atsisveikinti su žvėrių karaliumi atėjo ir lapė. Tačiau gudri kūmutė neskubėjo lįsti į olą ir ėmė šniukštinėti, kas čia vyksta. „Keista! – paslampinėjusi aplinkui pagalvojo lapė ir sunerimo. – Kiek jų ten jau įžengė, tačiau nė vienas neišlindo atgal! Ola, be abejo, didžiulė, bet suėjus šitokiai daugybei, joje jau turėtų būti nemenka kamšatis!“

Neprarasdama budrumo, lapė atsargiai žengė prie olos angos ir stabtelėjo. – Garbusis žvėrių karaliau, atėjau atsisveikinti ir palinkėti viso ko geriausio! – sušuko ji tebestovėdama tarpduryje ir iškart apsisuko atgal. – Sveika, lapute! Vai, kokia tu vėlyva! – suvaitojo liūtas, vaizduodamas gulintį mirties patale. – Bet užeik gi vidun ir bent truputį praskaidrink man nuotaiką!

Tačiau lapė nesileido taip lengvai apmulkinama: – Ak, tai Jūsų Didenybė vienas? – Na taip, lankėsi čia vienas kitas, bet visi tokie nuobodūs, kad ilgai neužsibuvo, — nepasimetė liūtas. – Tačiau pamatęs tave labai apsidžiaugiau, nes tu tokia protinga ir įdomi pašnekovė! Pajutęs, kad lapė kažką įtaria, liūtas jau griežtesniu balsu pridūrė: – Na, prieik gi arčiau! Įsakau tau!

Mano valdove, – vaidindama nuolankią pavaldinę tarė lapė, – aš tikrai nesu tokia išmintinga, kokia mane laikote. Matau smėlyje daugybę pėdsakų, vedančių j olą, bet nė vieno iš jos. Kadangi mano galva neišneša, kaip taip gali būti, nerasdama atsakymo ir nenorėdama įžeisti tamstos savo neišmanymu, verčiau apsigręžusi trauksiu sau į namučius! Taip gudriai laputei pavyko išnešti sveiką kailį: būdama apdairi ji teisingai išsiaiškino pėdsakų reikšmę!

Prieš įžengdamas liūto olą, gerai pagalvok!

Gaidys ir deimantas [ Pasaka ]

Alkanas gaidys vaikštinėjo po kiemą, ieškodamas bent menkiausios sėklytės. Jis nepasibodėjo raustis net mėšlo krūvoje, tačiau ir ten nieko nerado. Jo tuščias pilvas gurgė iš bado. Gaidys jau buvo bemetąs ieškoti, tik staiga jo akis užkliuvo už kažko neįprasto: tarp šiaudų gulėjo blizgantis akmenėlis! Kai gaidys jį iškapstė, akmenukas sužibo tokiais akinančiais spinduliais, kad galėjo varžytis net su pačia saule. Nes tai buvo deimantas.

gaidys
gaidys

Tačiau supratęs, ką rado, gaidys metė deimantą atgal ir nusivylęs pasuko šalin. – Kas man iš to brangaus deimanto, jei alkstu iš bado? – piktai riktelėjo gaidys. – Juo tai nepasisotinsi! Mieliausiai iškeisčiau jį į kviečio grūdelį!

Įsidėmėk: Visos pasaulio brangenybės neatstoja to, kas svarbiausia!

Tuščiagarbė varna [ Pasaka ]

Žiūrėdama į kitus margaplunksnius paukščius, tuščiagarbė varna labai jiems pavydėjo. Mat jos plunksnos buvo juodos kaip anglis ir nekėlė jokio džiaugsmo. Užtat didžiai pavyduliaudama stebėdavo gražuolį povą. O jei tik kuris nors iš gražiųjų paukščių pamesdavo kokią plunksnelę, varna tučtuojau nukniaukdavo ją ir įsikišdavo kaip papuošalą tarp savo plunksnų.

kuosa
kuosa

Pamatę taip pasidabinusią varną, kiti paukščiai didžiai pasipiktino: -Jūs tik pažvelkite į šitą pasipūtusią kaliausę! Savojo gražumo jai nepakanka, tai nusprendė išsipuošti svetimomis plunksnomis!

Ilgai nelaukę, visi pripuolę ėmė pešioti pavogtąsias plunksnas iš juodo varnos apdaro, o kadangi nebuvo labai mandagūs, tai kartu išpešiojo ir ne vieną jos pačios plunksną. Varnos išvaizda tapo tokia apgailėtina, kad iš jos šaipėsi, kas tik netingėjo. Daugiau niekada ji nebenorėjo puoštis svetimomis plunksnomis, nes suprato, kad pasidabinus vogtais papuošalais sukelsi tik pajuoką ir patyčias!