Katinas ir žiurkė [ Pasaka ] | MusuGyvenimas.lt

Katinas ir žiurkė [ Pasaka ]

Po ūksminga, aukšta egle gyveno pilka žiurkė. Eglės prieglobstyje ji jautėsi saugi ir rasdavo pakankamai maisto. Tačiau kaimynystėje gyveno pelėda, žebenkštis ir katinas, kurie nebuvo draugiškai nusiteikę žiurkės atžvilgiu. Beje, kai nemedžiodavo kaimynės žiurkės, jie dažnai vaidydavosi ir pešdavosi vienas su kitu.

Katinas ir žiurkė
Katinas ir žiurkė

Atsikėlusi vieną rytą žiurkė išgirdo netoliese gailiai kniaukiant. Atsargiai dairydamasi, ji išlindo iš savo olos pasižiūrėti, kas gi atsitiko, ir pamatė katiną, įkliuvusį į žabangas. Jis gulėjo įsinarpliojęs tankiame tinkle, is kurio niekaip negalėjo išsivaduoti. – Va tai tau! Ir kaip tu dabar iš ten išlįsi? — sušuko žiurkė ir jau buvo begrįžtanti atgal į olą.

— Mano brangioji žiurke! – meiliai sumurkė katinas. – Ar esu kada sakęs, kaip tavim žaviuosi? Būk gerutė, padėk man išsivaduoti iš pinklių! — Ką? Tu šaukiesi mano pagalbos? – iš juoko suprunkštė žiurkė. — Na gerai, o ką man už tai siūlai? — Savo draugystę ir globą, – atsakė katinas. – Nuo šiol visada būsiu tavo gynėjas ir užtarėjas! — Hm, tarkim, kad iš tiesų mane ginsi nuo kitų priešų, – svarstė žiurkė, – o kas apgins mane nuo tavęs paties? 78

Ką tu! Aš tau tikrai nieko blogo nedarysiu! – prisiekinėjo katinas. — Būsiu tavo geriausias draugas ir bičiulis! Žiurkė nepatikėjo nė vienu katino žodžiu. Bet kai apsisuko grįžti į savo urvelį, kelią jai pastojo žebenkštis, o po akimirkos atskubėjo ir pelėda. Žiurkei nebeliko nieko kita, kaip tik perkąsti tinklo virves ir išvaduoti katiną. – Na, dabar pamatysime, ko verti tavo draugystės pažadai! – sušuko ji.

Išsipainiojęs iš tinklo raizgalų, katinas iškart puolė žiurkę. Tą pačią akimirką prie jos prišoko ir žebenkštis, šiepdama aštrius dantis. Pelėda, išskleidusi sparnus, taip pat taikėsi pulti iš oro, ruošdamasi čiupti grobį gerai pagaląstais nagais. Katinas, piktai šnypšdamas, ėmė grasinti žebenkščiai, o letenomis stengėsi atbaidyti pelėdą.

Staiga pasigirdo garsus lojimas. Iš tolo pastebėjęs
peštynes, strimgalviais atlėkė didžiulis šuo.

Iškilus naujam pavojui, katinas, žiurkė, pelėda ir žebenkštis akimirksniu išsilakstė į visas puses.

Praėjus keletui dienų žiurkė tupėjo savo urvelio prieangyje ir dairėsi laukan. Staiga kur buvęs, kur nebuvęs prieš jos akis išdygo katinas. Išsigandusi žiurkė šoktelėjo atgal į olos gilumą. – Ei, ko čia taip nerimauji? – veidmainiškai paklausė katinas. – Ar pamiršai, kad mes draugai?

Tačiau žiurkė narsiai atkirto: – Eik šalin, apgavike! Puikiai žinau, kad jei ne šuo, nebūčiau ištrūkusi iš jūsų, nenaudėlių, nagų! Tai jis nuvijo jus šalin ir taip padėjo man išsigelbėti! O tu esi toks, koks esi! Visi katinai yra žiurkių priešai, ir tu ne kitoks! Tik pakliuvęs į bėdą bandei apsimesti mano draugu! Ištarusi tuos žodžius, žiurkė šmurkštelėjo atgal į olą. Katinui pasidarė aišku, kad ji perprato jo klastą. Nes iš tikrųjų buvo žiurkės teisybė.

Parašykite komentarą