Liūtas ir lapė [ Pasaka ] | MusuGyvenimas.lt

Liūtas ir lapė [ Pasaka ]

Artėjant senatvei liūtas ėmė jausti, kad jo dienos eina prie pabaigos. Karčiai pražilo, jėgos seko, ir didžiąją dalį laiko jis praleisdavo gulėdamas savo oloje. Išeiti laukan, juolab į medžioklę, jau beveik nebeturėjo galios. Šiaip ar taip, grėsė badas. „Nejaugi teks sulaukti tokio vargano galo? – liūdnai svarstė liūtas. – Man, žvėrių valdovui ir karaliui? Ne, nevalia taip lengvai pasiduoti! Reikia sugalvoti ką nors gudresnio!“

liūtas
liūtas

Kiek pasvarstęs liūtas liepė paskelbti visoje karalystėje apie artėjančią savo mirtį ir įsakė visiems pavaldiniams paeiliui atvykti pas jį į olą. – Norėčiau akis į akį su kiekvienu atsisveikinti, – pareiškė liūtas, ir visiems žvėrims teko paklusti jo norui. Pamažu vienas po kito jie ėmė traukti į valdovo olą.

lapė
lapė

Bet vos tik jie įžengdavo vidun, liūtas iškart juos suėsdavo! Atsisveikinti su žvėrių karaliumi atėjo ir lapė. Tačiau gudri kūmutė neskubėjo lįsti į olą ir ėmė šniukštinėti, kas čia vyksta. „Keista! – paslampinėjusi aplinkui pagalvojo lapė ir sunerimo. – Kiek jų ten jau įžengė, tačiau nė vienas neišlindo atgal! Ola, be abejo, didžiulė, bet suėjus šitokiai daugybei, joje jau turėtų būti nemenka kamšatis!“

Neprarasdama budrumo, lapė atsargiai žengė prie olos angos ir stabtelėjo. – Garbusis žvėrių karaliau, atėjau atsisveikinti ir palinkėti viso ko geriausio! – sušuko ji tebestovėdama tarpduryje ir iškart apsisuko atgal. – Sveika, lapute! Vai, kokia tu vėlyva! – suvaitojo liūtas, vaizduodamas gulintį mirties patale. – Bet užeik gi vidun ir bent truputį praskaidrink man nuotaiką!

Tačiau lapė nesileido taip lengvai apmulkinama: – Ak, tai Jūsų Didenybė vienas? – Na taip, lankėsi čia vienas kitas, bet visi tokie nuobodūs, kad ilgai neužsibuvo, — nepasimetė liūtas. – Tačiau pamatęs tave labai apsidžiaugiau, nes tu tokia protinga ir įdomi pašnekovė! Pajutęs, kad lapė kažką įtaria, liūtas jau griežtesniu balsu pridūrė: – Na, prieik gi arčiau! Įsakau tau!

Mano valdove, – vaidindama nuolankią pavaldinę tarė lapė, – aš tikrai nesu tokia išmintinga, kokia mane laikote. Matau smėlyje daugybę pėdsakų, vedančių j olą, bet nė vieno iš jos. Kadangi mano galva neišneša, kaip taip gali būti, nerasdama atsakymo ir nenorėdama įžeisti tamstos savo neišmanymu, verčiau apsigręžusi trauksiu sau į namučius! Taip gudriai laputei pavyko išnešti sveiką kailį: būdama apdairi ji teisingai išsiaiškino pėdsakų reikšmę!

Prieš įžengdamas liūto olą, gerai pagalvok!

Parašykite komentarą