Auksaplaukis ir Auksažvaigždė [Pasaka]

Kartą buvo karalius, nenorėjęs vesti kitokios mergaitės, o tik visų gražiausią ir geriausią. Ir pripiršo jam tokią puikią mergaitę su aukso plaukais, kad, į ją žiūrėdamas, atsigėrėti negalėjai. Karalius, ją pamilęs, vedė, bet jo senoji piktoji motina savo marčios labai nekentė ir būtų ją veikiau nunuodijusi, negu savo namuose regėjusi. Po kiek laiko jaunoji karalienė susilaukė labai gražaus sūnelio. Senoji karaliaus motina, tą suvysčiusi, neva dėjo į lopšį, o iš tiesų įmetė į skrynelę, užvožusi dangtį, ją prie upės nunešė ir ten, ant vandens padėjusi, pasroviui paleido. Į lopšį senoji pikčiurna paguldė suvystytą katiną.

Ryto metą atėję į gimtuves, visi stebėjosi tuo keistu gauruotu kūdikiu, o kai išvystė, pamatė — katinas besąs. Jaunoji karalienė nežinojo, ką sakyti; senoji bjaurybė iš pradžių tylėjo, bet netrukus apskelbė, kad marti, ragana būdama, katiną pagimdė. Antrais metais vėl taip pat padarė. Karalienei dukrytės, gražios kaip saulės dukters, susilaukus, senė karalienė kūdikėlį į upę išnešė, o į lopšį suvysčiusi padėjo katę. Karalius ant savo pačios užpyko, karalienė nusiminė ir daugiau vaikų nebesusilaukė, o visi žmonės jaunąją karalienę sakė esant bjaurią raganą.

Bet tą naktį, kada gimė pirmasis sūnus, vienas žmogus, tamsoje mariose žvejodamas, išgirdo verkiant vaiką. Prisiyręs arčiau pamatė plūduriuojančią skrynelę; ją išgriebęs iš vandens, atrado mažą kūdikytį. Nudžiugęs nuskubėjo namo savo pačiai parodyti ir parėjęs klausė:

— Atspėk, ką skrynelėj parnešu? O kai moteriškė negalėjo atspėti, pravėręs dangtį žmogelis parodė miegantį kūdikėlį ir pasakė:

— Tu man kūdikio nepadovanojai, tai dabar aš tau parnešu nors rastinį.
Išvyniodami vaikelį žvejys su pačia atrado puikių vystyklų bei drobių, o
ant dugno — ir pinigų žiupsnelį įsuktą. Apžiūrėję kūdikį, pamatė tris aukso
plaukus už ausies, todėl praminė Auksaplaukiu ir nusprendė auginti kaip
savo sūnų. Bet pinigus ir vystyklus skrynioje paslėpė, sakydami:
— Pinigų mums nereikia: savo duonelės juk turime ir tam vaikui dar
užteks, geriau jam visa atidėkime. Kažin ar to jam kartais neprireiks.
Prabėgus metams žvejys vėl susižvejojęs pargabeno skrynelę ir toje atrado
dailią mergaitę, taip pat puikiai aptaisytą, ir pinigų dalelę jai skirtą;
taip ir rodės, kad ji pirmojo rastinuko sesuo esanti. O aptikę tris aukso
žvaigždes už ausies, praminė ją Auksažvaigžde ir džiaugdamiesi augino
kaip dukrelę.
Ilgus metus abu vaikai žvejo namuose gyveno. Jau paaugę buvo, kai kartą
iš svetur parbėgo klausdami:
— Tėtyt! Mamyt! Ar tai tiesa: kiti vaikai pasakė, kad mes ne jūsų vaikai,
bet rastiniai, iš vandens sužvejoti?
Ką galėjai daryti? Turėjo žvejys su pačia tiesą sakyti, parodė jiems skrynias
ir kas jose buvo paslėpta vaikams atminimui. Viską išklausę ir apžiūrėję,
tuoj tarė abu:
— Dėkui jums už auklėjimą ir visa gera, o dabar turėsime eiti į pasaulį
tėvų ieškoti.
Ilgai klydinėdami ir klausinėdami, pagaliau pavargo bevaikščiodami.
Galiausiai viename mieste pirkosi namelį ir puikų sodą įsiveisė. Garsas apie
Auksaplaukį bei Auksažvaigždę nusklido per visą miestą, o jie nė nežinojo
netoli tėvus esant, nes tai buvo tas pats miestas, kuriame tėvai karaliavo.
Ir išgirdo senoji karaliaus motina garsą apie tuos vaikus, o iš jų vardų
suprato, kas jie tokie: aukso plaukus ir aukso žvaigždes mat buvo pastebėjus
kadaise vystydama kūdikius. Persirengus ta ragana nuėjo pas juos į namus,
vis saldžialiežuvavo, viską gyrė:

— Ak, koks puikus jūsų namelis, o ir patys, paukštyčiai, kokie jauni,
gražūs. Širdyte, norėčiau pamatyti ir jūsų sodą. Girdėjau sakant labai puikų
esantį, dukryte.
Kai mergaitė nuvedė apžiūrėti sodo, senoji ir toliau veidmainiavo:
— Ak, kokia čia grožybė! Mano avaite, ar tu puikiąsias gėles auginai?
O tu, Auksinėli, bene visus medžius taip dailiai pasodinai? Mano vištyčiai,
didžiai puikus sodelis, bet kad būtų prie kiekvieno medžio skambalėliai,
kaip tai gražiai skambėtų!
— O kur tuos skambalėlius galėtume gauti? — tuojau paklausė Auksaplaukis.
— Žinau, kur. Ten, ant kalno, pilnas sodas, tik vieną reikia parsinešti,
tai per naktį privysta visi medžiai. Tai kad tuos skambalėlius turėtumėt,
mano baltutėliai!
Tai pasakius, išstimpino kaip sausmetis, savo pėdsakus palikdamas.
Senė vaikus tiesiog į mirties nasrus siuntė, nes sodas ant kalno buvo raganų
užburtas, o kas jame ilgiau kaip vieną vienintelę valandėlę pasilikdavo,
daugiau jau nebeišeidavo, bet kokiu medžiu pavirsdavo.
Kai senoji išėjo, brolis ir sesuo tarėsi, ką reikėtų daryti. Auksaplaukis
sako:
— Aš einu parnešti tokio skambalėlio.
— Neik, neik! — draudė seselė. — Kaži kas ten
gali tau nutikti.
— Nekalbėk, einu, ir gana! Nieko nebijau.
— Tai nors greit sugrįžk ir neužtruk,
— meldė seselė.
Anksti rytą pakilęs, užkopė ant kalno, priėjo puikų sodą, didelį be krašto, be galo, pasistiebęs nusidrėskė vieną skambalėlį ir neatsigręždamas bėgo tarsi vejamas nuo kalno į namus ir pribėgęs prie medžio prikabino. Antrą rytą visas sodas tilindžiavo — miela buvo klausyti! Ta senoji ragana vėl atėjus saldliežuvauja: — Mano dukryte, dabar taip pukiai skamba sode! Bet, mano geroji, kad taip būtų ežerėlyje aukso žuvelių, dar būtų puikiau, mano balandėle. — O kur galima tų žuvelių gauti? — Vėl ten ant kalno rasi ežerėly, mano jaunutėle. Pasakius ir iššvygždeno.

Rytą anksti išbėgo Auksaplaukis ant kalno žuvelių parsinešti, o suradęs,
greit parsiskubino ir sode paleido į tvenkinį. Antrą rytą visas vanduo
knibždėte knibždėjo pilnas aukso žuvelių; tos narstė blizgėdamos, kad net
miela akims buvo.
Išgirdus senoji bobpalaikė stebėjos, kaip galėjęs Auksaplaukis gyvas
išlikti ir iš to sodo išeiti, bet sumanė juos tikrai pražudyti, kad ne abu, tai
nors vieną.
Trečiąkart atėjus, vėl gyrė jų puikųjį sodą, sakydama:
— Mano dobilėliai, gražu, labai gražu, bet dar vieno daikto reikia — tiesos
paukštelio!
— O kur toks paukštelis gaunamas?
— Širdužyte, o tenai, ant to kalno, užpakalinėje troboje, ant krosnies
patupdytas.
Tai pasakius, išėjo sau juokdamasi: „Tikrai dabar vienas turi pradingti.“
Jai ištursavus, tuojau Auksaplaukis sukruto:
— Tą paukštį turiu gauti.
Sesuo kiek tik įmanydama atkalbinėjo, bet veltui. Antrąryt pabudus,
brolį vėl draudė:

— Mielasis, neik: man taip baugu širdy! O šiąnakt taip keistai tave sapnavau.
Brolytėl, meldžiamasis, pasilik namie!
Bet tas, nieko neklausydamas, rytą, savo nelaimei, išbėgo ant kalno.
Turėdamas laiko, po sodą timpinėdamas, žvalgė medžius bei gėles, paskui
įdyrino į trobą. Bet ten jau pirmoje troboje tokių puikių dalykų rado, kad
atsigėrėti negalėjo, antroje — puikiausių sidabrinių ir auksinių indų, trečioje
— vienų piešinių, ketvirtoje — puikiausių drabužių, penktoje — pinigų ir
brangakmenių; visur norėjo apsižiūrėti, todėl sugaišo daug laiko. Pagaliau
pamatė paukštį betupint, o pasilipęs jį jau stvers, — tik skiblinkt Auksaplaukis
kaip stiklo gabalėlis ant žemės, nukrito ir pasiliko ten gulėti.
Seselė savo brolyčio laukė dieną, laukė naktį, o antrąryt atsikėlus ėjo ant
kalno ieškodama ir vis verkdama. Bevaikščiodama sutiko seną moterėlę,
kuri, jos pasigailėjus ir išklausinėjus, pamokė, ką reikia daryti. Viską gerai
įsidėmėjus, perbėgo sodą, trobas, akių į šalį nepakreipdama, surankiojo
stiklus į prijuostę, pasilipus susigriebė tiesos paukštį ir vėl tekina atgal į namus
pasileido. O kai išbėgo iš to sodo, tik brukšt stiklai iš prijuostės išbiro
ir tuojau pavirto vaikeliais, kurie buvo kadais paukščio paimti atėję. Tarp
jų Auksažvaigždė ir pamatė savo prapuldytąjį brolelį. Greit už rankos nutvėrus,
namo vedėsi. O paukštį pintinėlėje namuose pasistatė.
Vėl nuskambėjo garsas per visą miestą apie tų vaikų laimėjimą, ir karalius
su karaliene, išgirdę tą naujieną, atėjo pasižiūrėti. Viskuo jiedu stebėjosi,
o ypač tiesos paukščiu. Tuojau pradėjo jį klausinėti apie savo vaikus,
kaip viskas atsitikę ir ar jie dar gyvi. Paukštis viską teisingai išpasakojo, ir,
visiems besistebint, atrado tėvai savo pradingusius vaikus, o vaikai — savo
tėvus, ir buvo džiaugsmo be galo. O išsiklausinėję, kas visa tai padarė, sužinojo,
kad senoji karaliaus motina dėl visko esanti kalta. Karalius supykęs
paliepė ją sugriebti ir surištą tokioje pat skrynioje ant vandens paleisti.
Kažin kur ji nuplaukė?
Karalius namuose savo atrastiems vaikams didžias vaišes sutaisė, o į jas
ir svečių pakvietė. Tik tave ir mane, man rodos, pamiršo pakviesti, tada ir
patys būtume tą puotą matę.