Kartą vaikštinėdama po mišką išalkusi lapė ieškojo, ko čia užėdus. Netikėtai seno medžio drevėje ji pamatė gulintį krepšį, prigrūstą duonos ir sūrio.
— Valio! Čia tai bent laimikis! — nudžiugusi sušuko lapė ir, įlindusi į drevę, suėdė viską aliai trupinėlio. Po tokios puikios puotos lapė gerokai suapvalėjo, tačiau jautėsi soti ir laiminga.
Bet, o varge! Jos pilvas taip išsipūtė, kad pabandžius išlįsti lauk, nieko neišėjo. Išsigandusi lapė ėmė garsiai šaukti. Tuo metu netoliese slampinėjo kita lapė. Išgirdusi šauksmus, ji skubiai atlėkė į nelaimės vietą, tačiau išvydusi drevėje įstrigusią kūmutę, negalėjo susilaikyti iš juoko. – Taip tau ir reikia, besote! Dabar turėsi badauti, kol pilvas vėl sumažės! Juk tereikėjo numalšinti alkį, o ne prisikimšti, kad taip išsipūstum!