Lapė ir vynuogės [ Pasaka ]

Vieną gražų rudens vakarą lapė išėjo pasivaikščioti po apylinkes. Akį glostant auksinio saulėlydžio spinduliams, lapė priėjo vynuogių krūmą. Pakėlusi akis aukštyn, godžiai įsispitrijo į mėlynas prisirpusias vynuogių kekes, svyrančias nuo šakelių. „Kaip būtų malonu dabar pasimėgauti keletu saldžių uogelių“, – pagalvojo lapė ir ėmė stiebtis link vynuogių.

lapė
lapė

Tačiau kad ir kiek besistengė, jai niekaip nesisekė pasiekti nė vienos kekės.

Žvirblis ir pelė, kurie gyveno netoliese, išlindę iš savo būstų smalsiai sekė lapės pastangas. O šioji jau ėmėsi kitokių veiksmų: atsirėmusi į vynuogienojo kamieną, mėgino jį palenkti. Tačiau ir šis bandymas lapei nepavyko. Po kurio laiko vargšė vis dėlto pasidavė ir, atsitūpusi po krūmu, piktu žvilgsniu vėrė nepasiekiamas uogas.

Stebėdami pasipiktinusią lapę, slankiojančią aplink vynuogių krūmą, žvirblis su pele tyliai kikeno. „Būčiau tikrai verta pajuokos, jei nenusiraškyčiau sau nė vienos kekės“, – suirzusi pagalvojo lapė ir darsyk pamėgino pasiekti tikslą, iš visų jėgų trankydama vynuogienojo kamieną ir tikėdamasi, kad šįsyk tikrai nukris keletas uogų. Tačiau visos jos pastangos buvo veltui! Nuo krūmo nenukrito ne tik nė viena uoga, bet ir nė vienas lapelis.

Matydami, kaip nusivylusi lapė trina nuo trankymo sopantį snukį, žvirblis su pele negalėjo susilaikyti iš juoko. – Kūmutė užsimanė per aukštai iššokti! – sučirškė žvirblis. Lapė susigėdo, supratusi, kad ją kažkas stebi. – Visai ne! – atkirto ji su panieka. – Šitos vynuogės paprasčiausiai dar neprinokusios! Aišku, kad jos dar rūgščios! Neimčiau jų nė už dyką! Ir išdidžiai iškėlusi galvą nusliūkino šalin. O žvirblis su pele dar ilgai nenustojo kikenę. Jie puikiai suprato: lapė išpeikė vynuoges tik todėl, kad negalėjo jų pasiekti.

Liūtas ir ožka [ PASAKA ]

liūtas
liūtas

Kartą bekeliaudamas liūtas pamatė aukštai ant uolos stovinčią ožką. „Šioji man būtų išties puikūs pietūs“, — pagalvojo sau liūtas. – Ko ten karstaisi po tas uolas? – suktai užkalbino liūtas ožką. – Juk čia, apačioje, tiek daug sultingos, vešlios žolės. O ant uolų nėra nė menkiausio augalėlio. Leiskis verčiau žemyn čia pas mane!

Bet ožka tik mekendama pakratė galvą. – Imsiu ir patikėsiu, kad išalkęs liūtas nori man gero! – atsakė ji. – Čia, aukštai ant uolos, jaučiuosi saugi ir užtikrinta. O jei tik nusileisčiau žemyn, tuoj mane pultum! Liūtas tik piktai suurzgė ir alkanas patraukė tolyn, nes ožka perprato jo kėslus. Jai pakako nuovokos aklai nepasikliauti jo gražbylystėmis.

Saugokis patarimo, kurį duoda savanaudis!

ožka
ožka

Vilkas ir šuo [ Pasaka ]

šuo ir vilkas
šuo ir vilkas

Vieną žvarbią žiemos dieną alkanas vilkas traukė mišku. Jau keletą dienų nebuvo nieko ėdęs, tad kentė baisiausią alkį. Čia jam po kojomis pasipainiojo menkas sužvarbęs šunytis, tirtantis nuo šalčio. Vilkas iškart puolė prie mažylio ir jau ruošėsi jį suėsti.

Tačiau šunytis, sukaupęs visą drąsą, atsistojo ant užpakalinių kojyčių ir suriko: – Gerasis vilke! Aš juk toks menkas kąsnelis! Argi manai, kad manimi pasisotintum? Nustebęs vilkas akimirką susimąstė, tačiau alkio spiriamas greitai apsigalvojo ir piktai suurzgė: – Matai, nesu jau toks išrankus!

– Bet juk nežinai, ką gali pražiopsoti! – sušuko šunytis. – Aš kaip tik keliauju į puotą – šiandien mano šeimininko dvare vestuvės. O ten tai jau bus kuo pasimėgauti: priruošta galybė gardžiausių kepsnių, žuvies, dešrų ir pyragų! Turbūt supranti, koks riebus ir apvalus tapsiu, prisivaišinęs visų tų gėrybių? Tad verčiau užsuk šiandien naktį į mūsų dvarą, tada galėsi mane suėsti! Vilkui apsisuko galva vien besiklausant apie visus tuos skanėstus, tad jis ilgai negalvojęs sutiko.

Kai stojus nakčiai vilkas atslinko į dvaro sodybą, šuo jau tupėjo ant tvoros ir laukė. – Kaip gerai, kad tu jau čia! – sušuko šunelis. – Lėksiu pakviesti savo draugų, kurie visi aliai vieno šiandien sočiai prisikimšo pilvus. Tai bus tau džiaugsmo išvydus tiek peno! Sulig tais žodžiais šunytis ėmė loti kiek tik turėjo jėgų, kol jam ėmė antrinti pikti sarginiai šunys. Čia vilkas suprato, kad mažasis jį pergudravo. O juk reikėjo pasitenkinti dieną menkesniu kąsneliu, tai būtų dabar sotus ir laimingas.

Vėžienė ir vėžiukas [ Pasaka ]

vėžys
vėžys

Ar yra tekę matyti, kaip ropoja vėžys? Jis juda išties keistai – linguodamas į šonus, bet neįtikėtinai vikriai! Kartą mama vėžienė stebėjo savo vaikiuką, ropojantį pakrantės smėliu. – Siaubas! – ėmė barti ji mažylį. – Ir kaip tu čia vaikštai? Ar negali eiti tiesiai pirmyn?

Gerai, mamyte, – atsakė vėžiukas, – galiu pabandyti, tik parodyk man, kaip tai daroma! Vėžienė tuoj šokosi rodyti sūnui, tačiau visos pastangos nuėjo perniek – ir pati judėjo į šonus. Kad ir kaip uoliai stengėsi, nieko negalėjo pakeisti. Tada ji suprato, kad nevalia reikalauti iš sūnaus to, ko pati nepajėgia.

Sumanus šikšnosparnis [ Pasaka ]

šikšnosparnis
šikšnosparnis

Beskrajodamas naktiniu dangumi, šikšnosparnis taip užsisvajojo, kad netikėtai ėmė ir nukrito į pievą. Jam nespėjus nė apsidairyti, kaipmat atskuodė žebenkštis, džiaugdamasi iš dangaus nukritusiu gardžiu kąsneliu. Išsigandęs šikšnosparnis ėmė gailiai cypti: – Būk gera, pasigailėk manęs! Tačiau žebenkštis nesileido perkalbama: – Nė nesiruošiu! Suėdu kiekvieną paukštį, nes tiesiog negaliu jų pakęsti!

Šikšnosparnis valandėlę sukluso ir su palengvėjimu tarė: – Bet aš juk ne paukštis! Argi nematai, kad aš pelė? – Nejaugi? – nustebo žebenkštis ir susidomėjusi ėmė apžiūrinėti šikšnosparnį iš visų pusių. – Iš tikrųjų! – sušuko šikšnosparnis. – Aš ir pats negaliu pakęsti paukščių! – Na, jei jau taip, tai ką gi… – atsiduso žebenkštis ir paliko šikšnosparnį ramybėje.

Džiaugdamasis, kad išvengė pražūties, šikšnosparnis suplazdeno sparnais ir pakilo į orą, bet apimtas palaimos neapsižiūrėjo ir vėl nukrito į žolę. Čia kur buvęs, kur nebuvęs iškart prisistatė alkanas barsukas. Šikšnosparnis dar bandė pasprukti, tačiau barsukas didžiulėmis letenomis kaipmat nutvėrė jį už pakarpos.

Vargšui šikšnosparniui nieko kita nebeliko, kaip tik maldauti pasigailėjimo. – Būk geras, pasigailėk manęs! — gailiu balseliu sucypė jis. Tačiau barsukas tik pakratė galvą: – Nė negalvoju! Suėdu kiekvieną pelę, nes tiesiog negaliu jų pakęsti!

Šikšnosparnis su palengvėjimu atsiduso ir tarė: – Ką tu sakai? Nekenti pelių? Bet aš juk ne pelė, o paukštis! Aš pats negaliu pakęsti pelių! Nustebęs barsukas ėmė apžiūrinėti šikšnosparnį iš visų pusių, apuostė jo sparnus ir patraukė pečiais. – Na ką gi, jei jau taip, tada tave paleisiu, – tarė jis ir nubėgo savo keliais.

Šikšnosparnis palengva atgavo žadą. Jau antrąkart šią naktį jam pavyko išsisukti iš mirtino pavojaus tik todėl, kad buvo nuovokus ir nepasimetė pavojaus akivaizdoje.

Kiškis ir vėžlys [ Pasaka ]

Greitakojis kiškis labai puikavosi, kad yra neprilygstamas bėgikas. Kartą pamatęs kelyje pamažu slenkantį vėžlį, prišoko prie jo ir ėmė šaipytis: – Ei tu, kerėpla! Ko gero, net akmuo juda greičiau už tave! Vėžliui lig tol niekada nebuvo atėję į galvą eiti su kuo nors lenktynių. Tačiau tokia pašaipa jį baisiausiai suerzino. – Tai bent įžūlumas! Ar tu jau toks įsitikinęs, kad esi už mane greitesnis? – metė jis iššūkį kiškiui.

kiškis
kiškis

— Žinoma, kad taip — nėra net ko abejoti! — pašaipiai nusijuokė kiškis. -Tai išmėginkime jėgas lenktynėse, – atkirto vėžlys. – Tada ir paaiškės, kuris iš mūsų greitesnis. Toks vėžlio pasiūlymas labai nustebino kiškį, bet jis nedelsdamas sutiko. Juk pergalė buvo užtikrinta! Tučtuojau abu aptarė lenktynių trasą. Jie turėjo perbėgti visą didžiulę girią.

Netrukus prie lenktynių trasos susirinko gausybė susidomėjusių miško gyventojų. Apuokas davė starto ženklą, ir lenktynės prasidėjo. Vėžlys rėpliojo pamažu, bet atkakliai ir užtikrintai. Kiškis gi puolė šuoliuoti strimgalviais. Tačiau kelias ligi tikslo pasirodė besąs ilgesnis nei manyta. Beliuoksėdamas tokiais didžiuliais šuoliais kiškis pavargo. Likus visai nedaug iki pabaigos, jis šnopuodamas prigulė ant žolės, kad truputėlį pailsėtų. Nespėjo nė suvokti, kaip ėmė ir užmigo.

vėžlys
vėžlys

Tik džiaugsmingi žiūrovų sveikinimai pažadino jį iš snaudulio. Vėžlys jau buvo pasiekęs tikslą ir laimėjęs lenktynes! Kiškiui neliko nieko kita, kaip pripažinti, kad jis iš puikybės save pervertino. Jo greitumas nelėmė pergalės – lėtapėdis vėžlys įveikė jį savo užsispyrimu.

įsidėmėk: Atkaklumas dažnai padeda pasiekti tikslą.

Liūtas ir pelė [ Pasaka ]

Kartą bekeliaudama maža pelytė pamatė žolėse miegantį liūtą. Priėjusi arčiau, smalsuolė ėmė apžiūrinėti jį iš visų pusių. Dar labiau įsidrąsinusi pelytė net užsiropštė ant liūto. Kai pasiekė pasišiaušusią liūto galvą, šis pabudo ir tvirta letena sučiupo mažąją drąsuolę.

liūtas
liūtas

Piktai riaumodamas, liūtas jau ruošėsi suėsti ramybės drumstėją. Tačiau pelytė ėmė gailiai cypti: – Ak, aš labai gailiuosi! Ir labai prašau man atleisti! Aš tikrai nenorėjau jums trukdyti, didysis, galingasis liūte! Nustebęs liūtas sukluso ir, apimtas smalsumo, sužiuro į pelytę. O šioji nesiliovė toliau maldavusi: – Ak, jei manęs pasigailėsite, galbūt vieną dieną ir aš galėsiu jums pagelbėti! Liūtas smagiai nusikvatojo – ir kaipgi toks menkas padaras kaip ši pelė galėtų jam padėti? Vis dėlto pasigailėjęs paleido ją laisvėn.

Kurį laiką ta įžūli pelė dar neišėjo liūtui iš galvos. Tačiau ilgainiui jis ją pamiršo. Bet atsitiko taip, kad kartą liūtas, ieškodamas maisto, per daug priartėjo prie gyvenvietės ir neapdairiai įkliuvo į žmonių paspęstas pinkles. Jis bemat susivokė pakliuvęs į tankiai suregztą tinklą, tačiau jau buvo per vėlu! Kiek besistengė ir plėšėsi, iš tinklo ištrūkti nepavyko.

pelė
pelė

Niekaip neišsivaduodamas liūtas ėmė baisiai staugti – pradžioje iš įsiūčio, o vėliau – iš nevilties.

Jis staugė taip garsiai, kad buvo girdėti labai toli. Mažoji pelytė taip pat išgirdo liūto staugimą ir kiek įkabindama nuskuodė į tą vietą.

— Valandėlę! Tuoj tave išvaduosiu! — sušuko ji liūtui. — Tu buvai man geras, todėl dabar džiaugiuosi, galėdama tau atsidėkoti. Kibusi į darbą, savo mažais, bet aštriais dantukais pelytė netruko sukapoti tinklo virvių. Pagaliau liūtas galėjo išsilaisvinti iš pančių. – Ačiū tau, mažoji pelyte! – tarė dėkodamas liūtas. — Niekada negalvojau, kad toks menkutis padarėlis kaip pelė galėtų padėti man, dideliam ir stipriam liūtui. Tačiau tu padėjai man sužinoti naujų dalykų!

Lapė ir gandras [ Pasaka ]

Lapė ir gandras nuo seno gyveno kaimynystėje. Tačiau vienas kito tiesiog negalėjo pakęsti – mat ilgasnapis per garsiai kalendavo, o smalsioji kūmutė mėgo pasidairyti pro tvorą, kas dedasi kaimyno sode.

lapė
lapė

Kartą lapė nusprendė iškrėsti gandrui piktą pokštą. – Kaimynėli, – saldžiai tarė ji, – norėčiau pakviesti tave vakarienės, todėl labai apsidžiaugsiu, jei ateisi pas mane šiandien vakare. Toks kvietimas labai nustebino gandrą, tačiau nenorėdamas pasirodyti nemandagus, vakare jis vis dėlto nuėjo pas lapę.

Tačiau jiems dar nepradėjus vakarieniauti, gandras suvokė lapės suktybę. Ant stalo garavo labai gardi sriuba, bet ji buvo patiekta tokiose plokščiose lėkštėse, kad gandras savo snapu niekaip negalėjo jos paragauti.

Apsimetėlė lapė tačiau elgėsi taip, lyg nieko nepastebėtų. – Na, kaimynėli, paragauk gi nors truputėlį!- meilikaujamai įkalbinėjo ji gandrą. – Juk tikrai gardi sriubytė! Gandras neišsidavė pykstąs, nors lapės elgesys baisiausiai jį įsiutino. Vos grįžęs į namus, jis ėmė kurpti keršto planą. Visą naktį nemigęs, paryčiais jį jau turėjo. Ilgai nedelsdamas, nukeliavo pas lapę ir tarė: – Atsidėkodamas už puikias vaišes, norėčiau šįvakar pakviesti tave pavakarieniauti mano namuose.

gandras
gandras

Lapė nujautė, kad gandras irgi sumanė ją apmauti, tačiau vis dėlto nuėjo pas jį į namus.

Bet vos tik pamačiusi padengtą stalą, lapė suprato gandro klastą. Visi valgiai buvo patiekti tokiuose aukštuose, siauruose induose, kad tik gandras savo ilgu snapu galėjo juos pasiekti. — Skanaus! – tarė gandras ir puolė vakarieniauti su didžiausiu apetitu. Lapė gi liko tą vakarą alkana. Tačiau vieno svarbaus dalyko ji pasimokė:

Ko nenori sulaukt iš kitų, to paties nedaryki ir tu.

Godus šuo [ PASAKA ]

Didžiulis alkanas šuo bastėsi po apylinkes ieškodamas kuo čia pasistiprinus. Netrukus jis pamatė nedidelį šuniuką, besiruošiantį doroti gardžią dešrelę. Matydamas tokį viliojantį grobį, dičkis iškart puolė prie mažylio. Kadangi šis buvo silpnesnis, kova ilgai netruko. Nuskriaustas mažylis gailiai inkštė, stebėdamas, kaip užpuolikas dumia šalin su jo pietumis.

ŠUO
Šuo

Neatsidžiaugdamas tokia sėkme, dičkis dairėsi ramesnės vietelės, kur galėtų netrikdomas sukirsti grobį. Belėkdamas jis pasiekė tiltuką, vedantį per upelį. Netyčia pažvelgęs nuo tiltuko žemyn, sustojo lyg įbestas: iš vandens į jį spoksojo šuo, aštriais dantimis godžiai įsikandęs storą dešrelę.

„Tai bent sėkminga dienelė! — pagalvojo šuo. – Anas atrodo mažesnis už mane, tačiau jo dešrelė tikrai didesnė – ją iš to bėdžiaus ir atimsiu!“ Nieko nelaukęs, dičkis šoko nuo tiltelio į vandenį ir, irdamasis letenomis ėmė nekantriai dairytis. Tačiau jokio kito šuns vandenyje nebuvo! „Ir kur jis galėjo pradingti? – stebėjosi dičkis – Juk ką tiktai buvo čia!“

Pagaliau supratęs, kad ano šuns neberas, dičkis ėmė piktai loti. Čia jis staiga prisiminė dešrelę, kurią laikė nasruose prieš šokdamas į vandenį. Kurgi toji prapuolė? Suirzęs nėrė į dugną, ieškodamas prarasto grobio. Tačiau dešrelės niekur nesimatė. O juk visai neseniai dičkis dar laikė įsikandęs ją dantyse ir būtų galėjęs skaniai papietauti! Deja, prarado ją per savo kvailą godumą.