Vieną gražų rudens vakarą lapė išėjo pasivaikščioti po apylinkes. Akį glostant auksinio saulėlydžio spinduliams, lapė priėjo vynuogių krūmą. Pakėlusi akis aukštyn, godžiai įsispitrijo į mėlynas prisirpusias vynuogių kekes, svyrančias nuo šakelių. „Kaip būtų malonu dabar pasimėgauti keletu saldžių uogelių“, – pagalvojo lapė ir ėmė stiebtis link vynuogių.
Tačiau kad ir kiek besistengė, jai niekaip nesisekė pasiekti nė vienos kekės.
Žvirblis ir pelė, kurie gyveno netoliese, išlindę iš savo būstų smalsiai sekė lapės pastangas. O šioji jau ėmėsi kitokių veiksmų: atsirėmusi į vynuogienojo kamieną, mėgino jį palenkti. Tačiau ir šis bandymas lapei nepavyko. Po kurio laiko vargšė vis dėlto pasidavė ir, atsitūpusi po krūmu, piktu žvilgsniu vėrė nepasiekiamas uogas.
Stebėdami pasipiktinusią lapę, slankiojančią aplink vynuogių krūmą, žvirblis su pele tyliai kikeno. „Būčiau tikrai verta pajuokos, jei nenusiraškyčiau sau nė vienos kekės“, – suirzusi pagalvojo lapė ir darsyk pamėgino pasiekti tikslą, iš visų jėgų trankydama vynuogienojo kamieną ir tikėdamasi, kad šįsyk tikrai nukris keletas uogų. Tačiau visos jos pastangos buvo veltui! Nuo krūmo nenukrito ne tik nė viena uoga, bet ir nė vienas lapelis.
Matydami, kaip nusivylusi lapė trina nuo trankymo sopantį snukį, žvirblis su pele negalėjo susilaikyti iš juoko. – Kūmutė užsimanė per aukštai iššokti! – sučirškė žvirblis. Lapė susigėdo, supratusi, kad ją kažkas stebi. – Visai ne! – atkirto ji su panieka. – Šitos vynuogės paprasčiausiai dar neprinokusios! Aišku, kad jos dar rūgščios! Neimčiau jų nė už dyką! Ir išdidžiai iškėlusi galvą nusliūkino šalin. O žvirblis su pele dar ilgai nenustojo kikenę. Jie puikiai suprato: lapė išpeikė vynuoges tik todėl, kad negalėjo jų pasiekti.