Ar yra tekę matyti, kaip ropoja vėžys? Jis juda išties keistai – linguodamas į šonus, bet neįtikėtinai vikriai! Kartą mama vėžienė stebėjo savo vaikiuką, ropojantį pakrantės smėliu. – Siaubas! – ėmė barti ji mažylį. – Ir kaip tu čia vaikštai? Ar negali eiti tiesiai pirmyn?
Gerai, mamyte, – atsakė vėžiukas, – galiu pabandyti, tik parodyk man, kaip tai daroma! Vėžienė tuoj šokosi rodyti sūnui, tačiau visos pastangos nuėjo perniek – ir pati judėjo į šonus. Kad ir kaip uoliai stengėsi, nieko negalėjo pakeisti. Tada ji suprato, kad nevalia reikalauti iš sūnaus to, ko pati nepajėgia.