Beskrajodamas naktiniu dangumi, šikšnosparnis taip užsisvajojo, kad netikėtai ėmė ir nukrito į pievą. Jam nespėjus nė apsidairyti, kaipmat atskuodė žebenkštis, džiaugdamasi iš dangaus nukritusiu gardžiu kąsneliu. Išsigandęs šikšnosparnis ėmė gailiai cypti: – Būk gera, pasigailėk manęs! Tačiau žebenkštis nesileido perkalbama: – Nė nesiruošiu! Suėdu kiekvieną paukštį, nes tiesiog negaliu jų pakęsti!
Šikšnosparnis valandėlę sukluso ir su palengvėjimu tarė: – Bet aš juk ne paukštis! Argi nematai, kad aš pelė? – Nejaugi? – nustebo žebenkštis ir susidomėjusi ėmė apžiūrinėti šikšnosparnį iš visų pusių. – Iš tikrųjų! – sušuko šikšnosparnis. – Aš ir pats negaliu pakęsti paukščių! – Na, jei jau taip, tai ką gi… – atsiduso žebenkštis ir paliko šikšnosparnį ramybėje.
Džiaugdamasis, kad išvengė pražūties, šikšnosparnis suplazdeno sparnais ir pakilo į orą, bet apimtas palaimos neapsižiūrėjo ir vėl nukrito į žolę. Čia kur buvęs, kur nebuvęs iškart prisistatė alkanas barsukas. Šikšnosparnis dar bandė pasprukti, tačiau barsukas didžiulėmis letenomis kaipmat nutvėrė jį už pakarpos.
Vargšui šikšnosparniui nieko kita nebeliko, kaip tik maldauti pasigailėjimo. – Būk geras, pasigailėk manęs! — gailiu balseliu sucypė jis. Tačiau barsukas tik pakratė galvą: – Nė negalvoju! Suėdu kiekvieną pelę, nes tiesiog negaliu jų pakęsti!
Šikšnosparnis su palengvėjimu atsiduso ir tarė: – Ką tu sakai? Nekenti pelių? Bet aš juk ne pelė, o paukštis! Aš pats negaliu pakęsti pelių! Nustebęs barsukas ėmė apžiūrinėti šikšnosparnį iš visų pusių, apuostė jo sparnus ir patraukė pečiais. – Na ką gi, jei jau taip, tada tave paleisiu, – tarė jis ir nubėgo savo keliais.
Šikšnosparnis palengva atgavo žadą. Jau antrąkart šią naktį jam pavyko išsisukti iš mirtino pavojaus tik todėl, kad buvo nuovokus ir nepasimetė pavojaus akivaizdoje.