Didžiulis alkanas šuo bastėsi po apylinkes ieškodamas kuo čia pasistiprinus. Netrukus jis pamatė nedidelį šuniuką, besiruošiantį doroti gardžią dešrelę. Matydamas tokį viliojantį grobį, dičkis iškart puolė prie mažylio. Kadangi šis buvo silpnesnis, kova ilgai netruko. Nuskriaustas mažylis gailiai inkštė, stebėdamas, kaip užpuolikas dumia šalin su jo pietumis.
Neatsidžiaugdamas tokia sėkme, dičkis dairėsi ramesnės vietelės, kur galėtų netrikdomas sukirsti grobį. Belėkdamas jis pasiekė tiltuką, vedantį per upelį. Netyčia pažvelgęs nuo tiltuko žemyn, sustojo lyg įbestas: iš vandens į jį spoksojo šuo, aštriais dantimis godžiai įsikandęs storą dešrelę.
„Tai bent sėkminga dienelė! — pagalvojo šuo. – Anas atrodo mažesnis už mane, tačiau jo dešrelė tikrai didesnė – ją iš to bėdžiaus ir atimsiu!“ Nieko nelaukęs, dičkis šoko nuo tiltelio į vandenį ir, irdamasis letenomis ėmė nekantriai dairytis. Tačiau jokio kito šuns vandenyje nebuvo! „Ir kur jis galėjo pradingti? – stebėjosi dičkis – Juk ką tiktai buvo čia!“
Pagaliau supratęs, kad ano šuns neberas, dičkis ėmė piktai loti. Čia jis staiga prisiminė dešrelę, kurią laikė nasruose prieš šokdamas į vandenį. Kurgi toji prapuolė? Suirzęs nėrė į dugną, ieškodamas prarasto grobio. Tačiau dešrelės niekur nesimatė. O juk visai neseniai dičkis dar laikė įsikandęs ją dantyse ir būtų galėjęs skaniai papietauti! Deja, prarado ją per savo kvailą godumą.