Kartą bekeliaudamas liūtas pamatė aukštai ant uolos stovinčią ožką. „Šioji man būtų išties puikūs pietūs“, — pagalvojo sau liūtas. – Ko ten karstaisi po tas uolas? – suktai užkalbino liūtas ožką. – Juk čia, apačioje, tiek daug sultingos, vešlios žolės. O ant uolų nėra nė menkiausio augalėlio. Leiskis verčiau žemyn čia pas mane!
Bet ožka tik mekendama pakratė galvą. – Imsiu ir patikėsiu, kad išalkęs liūtas nori man gero! – atsakė ji. – Čia, aukštai ant uolos, jaučiuosi saugi ir užtikrinta. O jei tik nusileisčiau žemyn, tuoj mane pultum! Liūtas tik piktai suurzgė ir alkanas patraukė tolyn, nes ožka perprato jo kėslus. Jai pakako nuovokos aklai nepasikliauti jo gražbylystėmis.
Saugokis patarimo, kurį duoda savanaudis!