Kartą bekeliaudama maža pelytė pamatė žolėse miegantį liūtą. Priėjusi arčiau, smalsuolė ėmė apžiūrinėti jį iš visų pusių. Dar labiau įsidrąsinusi pelytė net užsiropštė ant liūto. Kai pasiekė pasišiaušusią liūto galvą, šis pabudo ir tvirta letena sučiupo mažąją drąsuolę.
Piktai riaumodamas, liūtas jau ruošėsi suėsti ramybės drumstėją. Tačiau pelytė ėmė gailiai cypti: – Ak, aš labai gailiuosi! Ir labai prašau man atleisti! Aš tikrai nenorėjau jums trukdyti, didysis, galingasis liūte! Nustebęs liūtas sukluso ir, apimtas smalsumo, sužiuro į pelytę. O šioji nesiliovė toliau maldavusi: – Ak, jei manęs pasigailėsite, galbūt vieną dieną ir aš galėsiu jums pagelbėti! Liūtas smagiai nusikvatojo – ir kaipgi toks menkas padaras kaip ši pelė galėtų jam padėti? Vis dėlto pasigailėjęs paleido ją laisvėn.
Kurį laiką ta įžūli pelė dar neišėjo liūtui iš galvos. Tačiau ilgainiui jis ją pamiršo. Bet atsitiko taip, kad kartą liūtas, ieškodamas maisto, per daug priartėjo prie gyvenvietės ir neapdairiai įkliuvo į žmonių paspęstas pinkles. Jis bemat susivokė pakliuvęs į tankiai suregztą tinklą, tačiau jau buvo per vėlu! Kiek besistengė ir plėšėsi, iš tinklo ištrūkti nepavyko.
Niekaip neišsivaduodamas liūtas ėmė baisiai staugti – pradžioje iš įsiūčio, o vėliau – iš nevilties.
Jis staugė taip garsiai, kad buvo girdėti labai toli. Mažoji pelytė taip pat išgirdo liūto staugimą ir kiek įkabindama nuskuodė į tą vietą.
— Valandėlę! Tuoj tave išvaduosiu! — sušuko ji liūtui. — Tu buvai man geras, todėl dabar džiaugiuosi, galėdama tau atsidėkoti. Kibusi į darbą, savo mažais, bet aštriais dantukais pelytė netruko sukapoti tinklo virvių. Pagaliau liūtas galėjo išsilaisvinti iš pančių. – Ačiū tau, mažoji pelyte! – tarė dėkodamas liūtas. — Niekada negalvojau, kad toks menkutis padarėlis kaip pelė galėtų padėti man, dideliam ir stipriam liūtui. Tačiau tu padėjai man sužinoti naujų dalykų!