Tai ypač pasakytina apie vaiko gerovei svarbų mokymosi komponentą. W. Shanks ir kolegos (2010) nurodo, kad aukštesnio išsilavinimo tėvai daro kelis svarbius dalykus, kurie padeda pagrindus vaiko sėkmei mokykloje:
- Vaiko mokymas – aukštesnio išsilavinimo tėvai dažnai turi ne tik didesnes pajamas, bet ir daugiau laiko, kurį gali skirti vaiko ugdymui. Viskas prasideda nuo mokymo kalbėti, tačiau vaiko sėkmei mokykloje itin svarbu yra anksti išmokti skaityti ir skaičiuoti. Aukštesnio išsilavinimo tėvai rečiau linkę laikytis įsitikinimo, kad mokymas skaityti ir skaičiuoti yra išimtinai švietimo sistemos pareiga, todėl dažniau patys moko vaiką šiam dar nepradėjus lankyti mokyklos.
- Vaiko raidą stimuliuojančios aplinkos kūrimas namuose ir dėmesys vaiko veiklai – optimaliai vaiko raidai reikalinga aplinka, kurioje būtų pakankamai daiktų (pvz., žaislų, žaidimų, knygų), skatinančių vystyti vaiko pojūčius, kūną ir intelektą. Be to, svarbu tai, ką vaikas veikia – įjungtas televizorius gali būti efektyvi „auklė“, taupanti tėvų laiką ir energiją, tačiau jis vaiką bukina; norint, kad vaikas susidomėtų jį lavinančia veikla, į užsiėmimus kartu su vaiku dažniausiai būtina įsitraukti ir tėvams.
- Aukštesnių lūkesčių išreiškimas ir vaiko mokymas siekti tikslų – vaikai greitai apčiuopia tėvų lūkesčius ir siekia juos patenkinti. Tikėjimas, kad tokie išreiškiami lūkesčiai, kaip „iš tavęs, vaikeli, nieko nebus“, apsaugos nuo nusivylimo ar net paskatins vaiką stengtis juos paneigti, absoliučia dauguma atvejų pasmerktas nesėkmei – vaiko nesėkmei. Aukštesnio išsilavinimo tėvai labiau linkę savo vaikų atžvilgiu išreikšti teigiamus ir aukštus lūkesčius, formuluoti tikslus ir mokyti iš(si)keltų tikslų siekti – planuojant veiklą, panaudojant prieinamus išteklius ir nugalint nesėkmes.
- Asmeninio pavyzdžio rodymas – asmeninis pavyzdys yra absoliučiai pati svarbiausia ir efektyviausia auklėjimo priemonė, ypač ankstyvoje vaikystėje. Aukštesnio išsilavinimo tėvai rečiau savo vaikams sako „man galima, tau – ne; kai užaugsi, galėsi ir tu“ ir dažniau savo pavyzdžiu skatina vaikus daryti tai, kas jiems naudinga – valytis dantis, valgyti daržoves, sportuoti, skaityti knygas ir kt.
- Aktyvus mokymosi rezultatų stebėjimas ir bendradarbiavimas su mokykla – visi vaikai mokykloje rečiau ar dažniau susiduria su iššūkiais ir sunkumais. Nenorėdami nuvilti tėvų, jie vengia apie tai pasakoti tėvams, todėl kuriam laikui gali likti vieni su savo problemomis, kurios tik gilėja. Aukštesnis išsilavinimas padeda tėvams suprasti, kad mokykla nėra tokia institucija, kuri būtų pajėgi viena, be jų pagalbos ir bendradarbiavimo, užtikrinti sėkmingą vaiko lavinimą. Tėvams būtina aktyviai stebėti, kaip sekasi mokytis jų atžaloms – klausti pačių vaikų, reguliariai susipažinti su jų mokymosi rezultatais, vaikščioti į tėvų susirinkimus, bendrauti su mokytojais. Toks aktyvus įsitraukimas į vaiko mokymąsi ir bendradarbiavimas su mokykla leidžia anksti pastebėti mokyklines problemas ir efektyviai jas išspręsti.
- Efektyvesnė sąveika su valstybės institucijomis – aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės geriau supranta „kaip veikia pasaulis“ – t. y. kaip efektyviai pasinaudoti valstybės institucijų (švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, teisėsaugos ir kt.) teikiamomis paslaugomis. Taip ne tik užtikrinamas geresnis vaiko poreikių tenkinimas, bet ir pats vaikas susipažįsta su pasauliu už šeimos ribų, mokosi nebijoti viešųjų paslaugų teikėjų, gauna daugiau galimybių suprasti jų funkcijas ir veikimo mechanizmus. Tai sukuria pagrindus sklandesniam perėjimui į savarankišką gyvenimą paauglystės pabaigoje.
Šeimos ekonominis saugumas apima šeimos pajamas ir jos turtą. Nors šeimos pajamos yra lėšų šaltinis, kurį galima panaudoti sklandų vaiko vystymąsi skatinančioms prekėms ir paslaugoms įsigyti, tačiau W. Shanks ir kolegos (2010) nurodo, kad daugelis vaiko gerovės rodiklių yra labiau susiję su šeimos turtu, o ne su šeimos pajamomis. W. Shanks ir kolegų analizuojamuose tyrimuose šeimos turtas buvo vertinamas pagal tai, ar šeima turi savo būstai investicijų ir santaupų. Šių tyrimų rezultatai rodo, kad vaikai, kurių šeimos turi nuosavą būstą ir santaupų, turi mažiau emocinių ir elgesio problemų nei tie, kurių tėvai neturi nei nuosavo būsto, nei santaupų. Tokiems vaikams geriau sekasi mokykloje, jie rečiau ją meta ir dažniau baigia vidurinę, o ne pagrindinę ugdymo įstaigą. Paauglystėje jie net tris kartus rečiau susiduria su depresija. Be to, nuosavą būstą ir santaupų turinčių tėvų dukterys paauglystėje mažiau linkę pastoti nei tų, kurie savo būsto neturi.
Žinoma, šeimos turtas paprastai yra tampriai susijęs su pajamomis. Tiek didesnės pajamos, tiek ir didesnis turtas leidžia ne tik suteikti vaikui geresnes mokymosi ir kultūrinio patyrimo (būreliai, kinas, koncertai, spektakliai ir 1.1.) galimybes, tačiau dažnai yra susiję ir su streso lygiu šeimoje. Nesutarimai dėl pinigų yra vienas iš stipriausių konfliktų šeimoje šaltinių. Didesnes pajamas gaunantys ir daugiau turto turintys tėvai tokių konfliktų patiria mažiau nei tie, kurie susiduria su ekonominiais nepritekliais. Mažiau konfliktų šeimoje sudaro prielaidas geresniam vaiko bendravimui su tėvais ir aukštesnei jo savigarbai. Be to, daugiau turto ir pajamų turintys tėvai neretai atranda ir daugiau laisvo laiko, kurį gali skirti savo vaikams.
Tačiau yra keletas priežasčių, kodėl vaiko gerovei šeimos turtas yra svarbesnis už jos pajamas. Visų pirma, staigiai sumažėjus šeimos pajamoms (pvz., ekonominės krizės atveju) turto turėjimas suteikia tam tikrą „pagalvę“, kuri gali sušvelninti sumažėjusių pajamų poveikį vaiko poreikių tenkinimui ir padeda išlaikyti tam tikrą stabilumą jo gyvenime. Be to, W. Shanks ir kolegų (2010) tyrimai rodo, kad turto ir santaupų turintys tėvai – ypač tie, kurie taupo, kad galėtų apmokėti vaiko mokslą aukštojoje mokykloje – kelia didesnius siekius savo vaikams, o šie linkę tuos lūkesčius pateisinti.
Trečia, taupydami ir įsigydami būstą tėvai savo vaikams rodo labai svarbių savybių pavyzdį – kaip išsikelti tikslus, kaip stengtis jų siekiant, kaip atidėti pasitenkinimą, kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp ilgalaikių tikslų ir trumpalaikių norų ir t.t. Bene svarbiausia iš minėtų savybių yra gebėjimas atidėti pasitenkinimą – tai leidžia pajamas ne išleisti, o paversti turtu. Tai gebėjimas pasakyti sau „noriu šiandien, tačiau mažas malonumas šiandien apsunkins man galimybę džiaugtis ilgalaike sėkme ateityje, todėl to mažo malonumo atsisakysiu“. Šis gebėjimas yra tampriai susijęs su mokėjimu sprendimus šiandien priimti atsižvelgiant į tolimesnės ateities perspektyvas, o tai būtina norint padėti pagrindus savo vaikų šviesiai ateičiai. Būtent todėl tėvai pajėgia atsispirti vaiko reikalavimams leisti jam sėdėti prie televizoriaus ir randa būdų paskatinti jį ruošti pamokas ir eiti į lauką, sugeba pripratinti valgyti daržoves, o ne bulvių traškučius ir saldumynus, kurie jam šiandien patiktų labiau.
Iš tėvų išmoktas gebėjimas atidėti pasitenkinimą tampa pagrindu sunkumų nugalėjimo įgūdžiams vystytis, padeda vaikui mokytis, kai norisi žaisti lauke ar leisti laiką su draugais, vėliau padeda atsispirti pagundoms anksti pradėti lytinį gyvenimą ar pabandyti narkotikų. Užaugus tai padeda pasiekti didesnę ekonominę gerovę.
Nereikėtų daryti akivaizdžiai klaidingos išvados, kad didelės tėvų pajamos ir turtas garantuoja jų vaikams laimingą gyvenimą. Nors už pinigus galima nupirkti daug vaikui reikalingų dalykų, tačiau, kaip matysime VII skyriuje, netinkamai naudojami pinigai gali vaikui padaryti didelės žalos. Tačiau lygiai taip pat klaidinga manyti, kad viskas, ko reikia vaikui, yra tėvų meilė. Vien meilės neužteks, jei, siekdami sudurti galą su galu arba uždirbti milijoną, tėvai bus priversti tiek daug dirbti, kad savo vaikus matys tik miegančius. Vaikams reikia tėvų laiko. Maža to, laimingam ir sėkmingam vaikų gyvenimui reikia tėvų supratimo, kad meilė vaikui nereiškia visų jo norų tenkinimo nedelsiant.