Kas atsitiko neandertaliečiams?

Laikas: prieš 250 000-28 000 metų Vieta: Europa ir Vakarų Azija. .. .jie nebuvo nei „nauji ir tobulesni“ Homo erectus variantai, nei apytikriai Homo sapiens prototipai. Tai buvo jie patys, neandertaliečiai, – viena iš savičiausių, sėkmingiausių ir įdomiausių žmonių grupių, kada nors praturtinusių mūsų giminės istorijų.

Neandertaliečiams atsitiko tas pats, kas atsitiko didžiajai daugumai rūšių, kada nors gyvenusių Žemėje, -jie išnyko. Čia nėra nieko nepaprasto, ir atskleisdami vis daugiau žmogaus evoliucijos paslapčių sužinojome, kad neandertaliečiai buvo tik vėlyviausias iš daugelio skirtingų žmonių ir žmogaus protėvių tipų, patyrusių tą pačią lemtį. Tačiau neandertaliečių likimas ypatingas ir įdomus tuo, kad jie išnyko taip neseniai, mažiau kaip prieš 30 000 metų, ir kad jiems išnykus planetoje liko gyventi vienintelė mūsų genties rūšis — Homo sapiens. Tai tikrai nepaprasta, nes visų kitų gyvūnų tipų, tarp jų mūsų artimiausių giminaičių šimpanzių ir gorilų, tebegyvena bent dvi rūšys, o daugumos gyvūnų tipų yra daug daugiau rūšių. Be to, atrodo, kad neandertaliečiams viskas palankiai susiklostė: jie turėjo tokio pat dydžio kaip žmonių smegenis, fiziologiją, nepaprastai gerai prisitaikiusią prie gyvenimo pleistoceno aplinkoje, mokėjo pasigaminti sudėtingus akmeninius įrankius ir buvo geri stambiųjų žvėrių medžiotojai. Ir vis dėlto jų populiacija, daugiau kaip 200 000 metų klestėjusi Europoje ir Vakarų Azijoje, galiausiai ėmė mažėti ir visiškai išnyko. Archeologai ir antropologai dar negali tiksliai atsakyti į klausimą, kas jiems atsitiko.

Pirmojo rasto neandertaliečio kaukolės piešinys. Ji buvo atkasta 1856 m. Neandertalio slėnyje Vokietijoje – iš čia ir kilo neandertaliečio pavadinimas.

Klasikiniai neandertaliečiai

Homo neanderthalensis išsirutuliojo iš rūšies, vadinamos Homo heidelbergensis, kuri apgyvendino Europą mažiau kaip prieš milijoną metų. Antropologai dar nesutaria, kuris fosilijos pavyzdys kuriai rūšiai priskirtinas, tačiau akivaizdu, jog prieš 150 000 metų išsivystė klasikiniai neandertaliečio bruožai. T ai visų pirma veidas gana didele išsikišusia nosimi ir iškiliais antakių lankais ir kaukolė, plokščia ir nuožulni, palyginti su aukštu ir apvaliu dabartinio žmogaus kaukolės skliautu. Jie buvo stambaus, tvirto kūno sudėjimo su didele statinės pavidalo krūtinės ląsta ir raumeningomis rankomis bei kojomis. Kaulai buvo stori ir sunkūs, bylojantys apie nelengvą gyvenimą ir didelį fizinį aktyvumą. Iš urvuose, kuriuose jie gyveno, rastų palaikų sužinome, kad jie buvo gabūs stambiųjų žvėrių medžiotojai, ietimis su akmeniniais antgaliais nudobdavę arklių, elnių ir stumbrų. Medžioklė dažnai vykdavo atšiaurioje ledynų aplinkoje — atvirame, panašiame į tundros kraštovaizdyje. Išgyventi jie galėjo tik bendradarbiaudami, padėdami vieni kitiems daugiausia fizine jėga. Jų gyvenimo laikotarpiu įvyko ryškių aplinkos permainų. Maždaug prieš 125 000 metų Europoje išplito miškai, tačiau neandertaliečiai pasirodė sugebą prisitaikyti prie naujų augalų ir gyvūnų rūšių, kurios tiko kaip maistas ar būstui įsirengti, drabužiams ir įrankiams gamintis. Apskritai jie buvo labai vykusi rūšis, sugebanti gyventi sunkiausiomis gamtinėmis sąlygomis, kokias tik žmonėms yra tekę patirti, prisitaikantys prie permainų, tad, regis, pasirengę išlikti ir gyventi dabartiniame pasaulyje. Tai kas gi buvo ne taip? Evoliuciniu požiūriu viskas buvo, kaip turi būti; o įvyko tai, kad į žemės plotus, kuriuose neandertaliečiai medžiojo ir rankiojo maistą, atėjusi nauja rūšis laimėjo prieš juos varžybas dėl maisto, urvų ir akmens šaltinių. Ekologijos taisyklė sako, kad dvi skirtingos rūšys negali dalytis tos pačios „nišos“, — būtent taip ir atsitiko Vakarų Azijoje maždaug prieš 100 000 metų ir Europoje prieš 40 000 metų. Ta nauja rūšis buvome mes – Homo sapiens.

Pasaulio, kuriame gyveno neandertaliečiai, žemėlapis. Didelę jų gyvenamo laikotarpio dalį tolimas šiaurvakarines sritis dengė ledynai.

Neandertaliečių susidūrimas su dabartiniais žmonėmis

Išsirutuliojusios Afrikoje maždaug prieš 130 000 metų, Homo sapiens grupės netrukus pradėjo plisti į Aziją ir Europą. Tebėra neaišku, kodėl jos degė tokia klajonių aistra, tačiau akivaizdu, kad prieš 60 000 metų jos jau buvo išplitusios po Pietų Aziją ir nusigavusios į Australiją. Kitos grupės buvo nukeliavusios į Izraelį prieš 100 000 metų ir laidojo savo mirusiuosius Kafzos ir Schulo olose. Galbūt jos ten susidūrė su neandertaliečiais, – o gal ir ne. Nors neandertaliečiai tiksliai toje pačioje vietoje gyveno prieš 125 000 ir 65 000 metų, archeologams neaišku, ar jie ten tebegyveno, kai pasirodė dabartiniai žmonės, ar visi jau buvo iškeliavę į Europą

Paskutiniai neandertaliečiai, gyvenę Prancūzijoje (prieš 33 000-30 000 metų), pradėjo gaminti papuošalus iš žvėrių kaulų ir dantų; šis vėrinys rastas Arsi prie Kiuro.

Tačiau beveik galima neabejoti, kad kai dabartiniai žmonės prieš 40 000 metų atkeliavo į Rytų Europą, o paskui greitai ėmė sklisti į vakarus, abi rūšys sužinojo apie viena kitą. Nėra kitų tiesioginio jų ryšio ženklų, išskyrus rastus papuošalus iš kaulų ir elnio ragų, kuriuos kai kurie neandertaliečiai pradėjo daryti pietvakarinėje Prancūzijoje apytikriai prieš 33 000 metų. Tai jiems buvo visiškai nauja veikla, o dabartinių žmonių kultūroje ji buvo jau įsigalėjusi. Atrodo, kad neandertaliečiai mėgdžiojo pastaruosius, naudodami savo metodus ir pasirinkdami savo medžiagas, bet įkvėpti to, ką matė dėvint dabartinius žmones.

Gibraltaro žmogus – vienas iš anksčiausiai rastų neandertaliečių. Dabar žinome, kad jis buvo vienas iš vėlyviausių neandertaliečių, nes pietinė Pirėnų pusiasalio dalis buvo paskutinė neandertaliečių prieglauda, dabartiniams žmonėms paplitus po visą likusią Europą.

Labai greitai po šio meto Europoje neliko jokių neandertaliečių pėdsakų, išskyrus Pirėnų pusiasalį. Nėra jokių ženklų, kad būtų vykusios fizinės grumtynės, o ką jau kalbėti apie žudynes arba tokį genocidą, koks vyko, kai europiečiai susidūrė su vietinėmis Amerikos ir Australijos tautomis. Tačiau iš archeologijos šaltinių žinome, kad dabartinių žmonių gyvensena beveik niekuo nesiskyrė nuo neandertaliečių gyvensenos. Jie taip pat medžiojo stambiuosius gyvūnus, naudojo akmenis kaip žaliavą įrankiams, gyveno urvuose. T ai klasikinis tos pačios nišos užėmimo pavyzdys — ir viena rūšis turėjo užleisti vietą kitai. Galbūt stebina tai, kad tą padaryti teko neandertaliečiams. Juk jie jau daug tūkstančių metų gyveno Europoje ir, kitaip nei atėjusių dabartinių žmonių, jų fiziologija buvo labai tinkama atšiaurioms, šaltoms sąlygoms, o dabartinių žmonių kūno sudėjimas ir galūnių proporcijos labiau tiko pusiaujo sritims nei arkties gamtovaizdžiams. Vis dėlto dabartiniai žmonės tikriausiai turėjo bent vieną esminį pranašumą, ir tai, regis, buvo jų kultūra, kuri, matyt, buvo skirtingo pobūdžio psichikos ar proto padarinys.

Lagar Veljo vaikas datuojamas prieš 24 000 metų – taigi 4000 metų po paskutinio mums žinomo neandertaliečio, tačiau manoma, kad jis turi mišrius. Homo sapiens ir neandertaliečio, bruožus; tarp pastarųjų – trumpos, storos jo galūnės. Tai galbūt tų dviejų žmogaus rūšių kryžminimosi liudijimas. Kiti antropologai spėja, kad Lagar Veljo vaikas – tiesiog itin kresnas Homo sapiens berniukas.

Ryškiausias skirtumas tarp neandertaliečių ir dabartinių žmonių yra tai, kad pastarieji kūrė meną: drožė skulptūrėles ir tapė ant urvų sienų. Si veikla galėjo suteikti jiems pranašumą, nes meną buvo galima panaudoti kaip priemonę, padedančią žmonėms prisitaikyti prie sunkių gamtinių sąlygų; pavyzdžiui, jis galėjo tapti informacijos, kad ir apie žvėrių elgesį, saugykla — genties enciklopedija, o per apeigas, susijusias su tuo menu, žmonės būtų galėję keistis žiniomis taip, kaip niekuomet nebuvo daroma neandertaliečių bendruomenėse. Tačiau atrodo, kad didžiuma tų meno kūrinių buvo sukurti neandertaliečiams jau išnykus iš Europos kraštovaizdžio. Turbūt šis menas atspindi ne ką kita, kaip daug didesnį dabartinių žmonių kūrybingumą ir išradingumą, o dėl šio pranašumo jie tikriausiai galėjo greičiau susirasti medžiojamųjų žvėrių ir prisirinkti augalų, galėjo išrasti įrankių, leidžiančių jiems naudoti daugiau ir įvairesnių išteklių, ir pradėjo eksploatuoti gamtą daug intensyviau, negu kada nors tą darė neandertaliečiai. Todėl dabartinių žmonių populiacija augo, o neandertaliečių mažėjo, jiems traukiantis į užkampius, kurių dar nepasiekė dabartiniai žmonės.

Nuo tada, kai buvo atrastos pirmos neandertaliečių fosilijos, dailininkai ir mokslininkai mėgina atkurti, kaip jie galėjo atrodyti. Daug kas priklauso nuo vaizduotės, kad ir šukuosena ar drabužiai. Šis paveikslas (iš TV dokumentinio filmo) kai kam atrodo pernelyg šiurkštus.

Baigiamoji fazė

Vargu ar Pirėnų pusiasalį galima vadinti Europos užkampiu, tačiau atrodo, kad per paskutinius kelis neandertaliečių gyvenimo tūkstantmečius jie ten gyveno vieni. Keista, kad dabartiniai žmonės tarsi laikinai buvo nutraukę savo nepaliaujamą kelionę per pasaulį ir tik maždaug prieš 28 000 metų įžengė į Ispaniją ir Portugaliją. Kai kurie antropologai teigia, kad Lagar Veljo, Portugalijoje, rasti 24 000 metų senumo griaučiai parodo, kad dabartiniai žmonės ir neandertaliečiai kryžminosi, nes šio individo galūnių proporcijos labai panašios į neandertaliečio, o kaukolė labai panaši į Homo sapiens. Tačiau daugėja duomenų, rodančių, kad taip nebuvo ir kad tie griaučiai tiesiog yra tvirto jaunuolio, tikro dabartinio žmogaus. Vis dėlto tam tikra hibridizacijos galimybė išlieka: galbūt ir šiandien kai kurie iš mūsų dar tebeturi kokių nors neandertalietiškų genų.

Paskutinių neandertaliečių randama piečiausiose vietovėse, ypač palei Gibraltaro sąsiaurį. Ten jie ne tik medžiojo žvėris, bet ir rankiojo maistui moliuskus. Tai gali būti reliktinės grupės, nebegalėjusios didėti dėl dabartinių žmonių viešpatavimo aplinkinėse srityse, pėdsakai. O kai numirė paskutinis grupės narys, atėjo galas ir visai rūšiai — dar vienai šalia rų milijonų, kurioms teko išnykti per Žemės istoriją.

Kas yra bendravimas

bendravimas
bendravimas

Bendravimas yra daugialypis reiškinys. Bendravimu vadiname ir daugelį
metų trunkančią draugystę, ir susirašinėjimą elektroniniu paštu, ir aktoriaus
pasirodymą publikai. Todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys, sudėtinės
dalys ir aspektai.
Visų pirma galima skirti bendravimą su savimi (jis dar vadinamas
intrapersonaliniu) ir bendravimą su kitais (tarpusavio, tarpasmeninis,
interpersonalinis). Puikios intrapersonalinio bendravimo iliustracijos – posakiai
„mane baigia užgraužti sąžinė“, „pasižiūrėk į save iš šalies“ ir pan. Kai kurie
asmenybės tyrinėtojai tvirtina, kad ji susideda iš keleto dalių, panašių į
kompiuterio loginius diskus. Tuomet intrapersonalinis bendravimas – tai
„bendravimas“ tarp asmenybės dalių. Tarpasmeninis bendravimas – toks, į kurį
įsitraukia ne mažiau kaip du žmonės.
Svarbiausi tarpasmeninio bendravimo aspektai – tai tarpusavio
suvokimas (socialinė percepcija), keitimasis informacija (komunikacija),
tarpusavio sąveika (socialinė interakcija) ir santykiai.
Dar tik ketindami susitikti su nepažįstamu žmogumi, mes imame
svarstyti, koks jis galėtų būti, kokių poelgių galime iš jo tikėtis.

Susitikę stengiamės šį vaizdinį patikslinti, papildyti, remdamiesi viskuo, ką matome ir
girdime: naujojo pažįstamo išvaizda, elgesiu, kalbos tonu, turiniu ir t. t. Mūsų
bendravimo partneris taip pat stengiasi susidaryti nuomonę apie mus, o mes
savo ruožtu – padaryti tam tikrą įspūdį. Abi pusės mėgina įvertinti
besiformuojančius santykius, savo jausmus viena kitos atžvilgiu. Tai –
tarpusavio suvokimo (socialinės percepcijos) procesai. Jie leidžia bendraujant
numatyti kito elgesį ir planuoti savąjį, padeda siekti norimų tikslų.
Vos tik atsiranda koks nors ryšys tarp dviejų ar daugiau žmonių,
prasideda komunikacijos procesai. Bendravimas susideda iš jų lyg statinys iš
plytų. Komunikacija – tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų
sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša vieni
kitiems apie savo jausmus. Šiai informacijai perduoti naudojami įvairūs būdai:
kalba (žodinis bendravimas), mimika, gestai, kai kada netgi aprangos detalės ar
aksesuarai (nežodinis bendravimas). Ar keitimasis informacija vyksta
sėkmingai, priklauso nuo to, kaip informacijos siuntėjas ir gavėjas supranta tų
pačių ženklų – žodžių, gestų ir kt. – prasmę. Komunikacijos procesus įvairiais
aspektais nagrinėja semiotika, lingvistika, informatika ir kt. Psichologija, be
kita ko, siekia nustatyti, kaip žmogaus išorėje „perskaityti“ jo jausmus ir
ketinimus, kokią įtaką informacijos dekodavimui turi subjektyvios nuostatos ir
pan.
Kitas svarbus bendravimo aspektas – tarpusavio sąveika. Tai
bendraujančiųjų poveikis vienas kitam. Bendraudami žmonės daro vieni
kitiems tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. Supaprastintai
galima sakyti, kad vieno žmogaus elgesys kaip stimulas veikia kito žmogaus
elgesį. Pvz., prekybos agentas, sąmoningai naudodamas veiksmingus
įtikinėjimo būdus, gali įsiūlyti mums visai nereikalingą prekę. Nemandagi,
pikta pardavėja, su kuria bendravome tik keletą minučių, gali ilgam sugadinti
nuotaiką, netgi suformuoti mūsų nuomonę apie kurią nors šalį. Nemažo
psichologų dėmesio yra susilaukę tokie tarpusavio sąveikos atvejai, kaip įtaiga
ir nuostatų keitimas, konfliktai, bendradarbiavimas, grupinis sprendimų
priėmimas. Psichoterapijos kryptis, vadinama transakcine analize, nagrinėja
savotiškus „žaidimus“, kuriuos „žaidžia“ bendraujantys žmonės, nesąmoningai
provokuodami tam tikrą aplinkinių elgesį .

Dažnai, turėdami įvairių tikslų, tarpusavyje bendrauja visai nepažįstami
žmonės. Pvz., viešajame transporte paprašome bendrakeleivių perduoti
vairuotojui pinigus už bilietą, parduotuvės darbuotojų prašome pasakyti, kiek
kainuoja mus sudominusi prekė, kokios yra jos pirkimo išsimokėtinai sąlygos.
Toks bendravimas paprastai trunka neilgai, mus retai sudomina bendravimo partnerių charakterio ypatumai, jų vertybės, interesai ir kt. Mums nėra svarbu,
kas tas žmogus, su kuriuo bendraujame: niekas nepasikeistų, jei jo ar jos vietoje
būtų bet kas kitas. Tuo tarpu su kitais žmonėmis mes nuolat bendraujame
daugelį metų ar net visą gyvenimą. Tai šeimos nariai ir giminės, draugai,
bendradarbiai. Tarp jų ir mūsų susiklosto tarpusavio santykiai. Santykiams
būdingi ilgalaikiai emociniai ryšiai, tarpusavio įsipareigojimai. Žmogaus, su
kuriuo mus sieja artimi tarpusavio santykiai, negali pakeisti bet kuris kitas.
Tarpusavio santykiai leidžia patenkinti visai kitokius poreikius, nei tie, kuriuos
tenkiname keisdamiesi informacija (pvz., bendrumo, prieraišumo, meilės
poreikiai).

Turint galvoje svarbiausius čia paminėtus bendravimo aspektus, galima
sakyti, jog sąvoka bendravimas apima dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio
suvokimą, keitimąsi informacija, sąveiką ir santykius.