Laikas: prieš 250 000-28 000 metų Vieta: Europa ir Vakarų Azija. .. .jie nebuvo nei „nauji ir tobulesni“ Homo erectus variantai, nei apytikriai Homo sapiens prototipai. Tai buvo jie patys, neandertaliečiai, – viena iš savičiausių, sėkmingiausių ir įdomiausių žmonių grupių, kada nors praturtinusių mūsų giminės istorijų.
Neandertaliečiams atsitiko tas pats, kas atsitiko didžiajai daugumai rūšių, kada nors gyvenusių Žemėje, -jie išnyko. Čia nėra nieko nepaprasto, ir atskleisdami vis daugiau žmogaus evoliucijos paslapčių sužinojome, kad neandertaliečiai buvo tik vėlyviausias iš daugelio skirtingų žmonių ir žmogaus protėvių tipų, patyrusių tą pačią lemtį. Tačiau neandertaliečių likimas ypatingas ir įdomus tuo, kad jie išnyko taip neseniai, mažiau kaip prieš 30 000 metų, ir kad jiems išnykus planetoje liko gyventi vienintelė mūsų genties rūšis — Homo sapiens. Tai tikrai nepaprasta, nes visų kitų gyvūnų tipų, tarp jų mūsų artimiausių giminaičių šimpanzių ir gorilų, tebegyvena bent dvi rūšys, o daugumos gyvūnų tipų yra daug daugiau rūšių. Be to, atrodo, kad neandertaliečiams viskas palankiai susiklostė: jie turėjo tokio pat dydžio kaip žmonių smegenis, fiziologiją, nepaprastai gerai prisitaikiusią prie gyvenimo pleistoceno aplinkoje, mokėjo pasigaminti sudėtingus akmeninius įrankius ir buvo geri stambiųjų žvėrių medžiotojai. Ir vis dėlto jų populiacija, daugiau kaip 200 000 metų klestėjusi Europoje ir Vakarų Azijoje, galiausiai ėmė mažėti ir visiškai išnyko. Archeologai ir antropologai dar negali tiksliai atsakyti į klausimą, kas jiems atsitiko.
Klasikiniai neandertaliečiai
Homo neanderthalensis išsirutuliojo iš rūšies, vadinamos Homo heidelbergensis, kuri apgyvendino Europą mažiau kaip prieš milijoną metų. Antropologai dar nesutaria, kuris fosilijos pavyzdys kuriai rūšiai priskirtinas, tačiau akivaizdu, jog prieš 150 000 metų išsivystė klasikiniai neandertaliečio bruožai. T ai visų pirma veidas gana didele išsikišusia nosimi ir iškiliais antakių lankais ir kaukolė, plokščia ir nuožulni, palyginti su aukštu ir apvaliu dabartinio žmogaus kaukolės skliautu. Jie buvo stambaus, tvirto kūno sudėjimo su didele statinės pavidalo krūtinės ląsta ir raumeningomis rankomis bei kojomis. Kaulai buvo stori ir sunkūs, bylojantys apie nelengvą gyvenimą ir didelį fizinį aktyvumą. Iš urvuose, kuriuose jie gyveno, rastų palaikų sužinome, kad jie buvo gabūs stambiųjų žvėrių medžiotojai, ietimis su akmeniniais antgaliais nudobdavę arklių, elnių ir stumbrų. Medžioklė dažnai vykdavo atšiaurioje ledynų aplinkoje — atvirame, panašiame į tundros kraštovaizdyje. Išgyventi jie galėjo tik bendradarbiaudami, padėdami vieni kitiems daugiausia fizine jėga. Jų gyvenimo laikotarpiu įvyko ryškių aplinkos permainų. Maždaug prieš 125 000 metų Europoje išplito miškai, tačiau neandertaliečiai pasirodė sugebą prisitaikyti prie naujų augalų ir gyvūnų rūšių, kurios tiko kaip maistas ar būstui įsirengti, drabužiams ir įrankiams gamintis. Apskritai jie buvo labai vykusi rūšis, sugebanti gyventi sunkiausiomis gamtinėmis sąlygomis, kokias tik žmonėms yra tekę patirti, prisitaikantys prie permainų, tad, regis, pasirengę išlikti ir gyventi dabartiniame pasaulyje. Tai kas gi buvo ne taip? Evoliuciniu požiūriu viskas buvo, kaip turi būti; o įvyko tai, kad į žemės plotus, kuriuose neandertaliečiai medžiojo ir rankiojo maistą, atėjusi nauja rūšis laimėjo prieš juos varžybas dėl maisto, urvų ir akmens šaltinių. Ekologijos taisyklė sako, kad dvi skirtingos rūšys negali dalytis tos pačios „nišos“, — būtent taip ir atsitiko Vakarų Azijoje maždaug prieš 100 000 metų ir Europoje prieš 40 000 metų. Ta nauja rūšis buvome mes – Homo sapiens.
Neandertaliečių susidūrimas su dabartiniais žmonėmis
Išsirutuliojusios Afrikoje maždaug prieš 130 000 metų, Homo sapiens grupės netrukus pradėjo plisti į Aziją ir Europą. Tebėra neaišku, kodėl jos degė tokia klajonių aistra, tačiau akivaizdu, kad prieš 60 000 metų jos jau buvo išplitusios po Pietų Aziją ir nusigavusios į Australiją. Kitos grupės buvo nukeliavusios į Izraelį prieš 100 000 metų ir laidojo savo mirusiuosius Kafzos ir Schulo olose. Galbūt jos ten susidūrė su neandertaliečiais, – o gal ir ne. Nors neandertaliečiai tiksliai toje pačioje vietoje gyveno prieš 125 000 ir 65 000 metų, archeologams neaišku, ar jie ten tebegyveno, kai pasirodė dabartiniai žmonės, ar visi jau buvo iškeliavę į Europą
Tačiau beveik galima neabejoti, kad kai dabartiniai žmonės prieš 40 000 metų atkeliavo į Rytų Europą, o paskui greitai ėmė sklisti į vakarus, abi rūšys sužinojo apie viena kitą. Nėra kitų tiesioginio jų ryšio ženklų, išskyrus rastus papuošalus iš kaulų ir elnio ragų, kuriuos kai kurie neandertaliečiai pradėjo daryti pietvakarinėje Prancūzijoje apytikriai prieš 33 000 metų. Tai jiems buvo visiškai nauja veikla, o dabartinių žmonių kultūroje ji buvo jau įsigalėjusi. Atrodo, kad neandertaliečiai mėgdžiojo pastaruosius, naudodami savo metodus ir pasirinkdami savo medžiagas, bet įkvėpti to, ką matė dėvint dabartinius žmones.
Labai greitai po šio meto Europoje neliko jokių neandertaliečių pėdsakų, išskyrus Pirėnų pusiasalį. Nėra jokių ženklų, kad būtų vykusios fizinės grumtynės, o ką jau kalbėti apie žudynes arba tokį genocidą, koks vyko, kai europiečiai susidūrė su vietinėmis Amerikos ir Australijos tautomis. Tačiau iš archeologijos šaltinių žinome, kad dabartinių žmonių gyvensena beveik niekuo nesiskyrė nuo neandertaliečių gyvensenos. Jie taip pat medžiojo stambiuosius gyvūnus, naudojo akmenis kaip žaliavą įrankiams, gyveno urvuose. T ai klasikinis tos pačios nišos užėmimo pavyzdys — ir viena rūšis turėjo užleisti vietą kitai. Galbūt stebina tai, kad tą padaryti teko neandertaliečiams. Juk jie jau daug tūkstančių metų gyveno Europoje ir, kitaip nei atėjusių dabartinių žmonių, jų fiziologija buvo labai tinkama atšiaurioms, šaltoms sąlygoms, o dabartinių žmonių kūno sudėjimas ir galūnių proporcijos labiau tiko pusiaujo sritims nei arkties gamtovaizdžiams. Vis dėlto dabartiniai žmonės tikriausiai turėjo bent vieną esminį pranašumą, ir tai, regis, buvo jų kultūra, kuri, matyt, buvo skirtingo pobūdžio psichikos ar proto padarinys.
Ryškiausias skirtumas tarp neandertaliečių ir dabartinių žmonių yra tai, kad pastarieji kūrė meną: drožė skulptūrėles ir tapė ant urvų sienų. Si veikla galėjo suteikti jiems pranašumą, nes meną buvo galima panaudoti kaip priemonę, padedančią žmonėms prisitaikyti prie sunkių gamtinių sąlygų; pavyzdžiui, jis galėjo tapti informacijos, kad ir apie žvėrių elgesį, saugykla — genties enciklopedija, o per apeigas, susijusias su tuo menu, žmonės būtų galėję keistis žiniomis taip, kaip niekuomet nebuvo daroma neandertaliečių bendruomenėse. Tačiau atrodo, kad didžiuma tų meno kūrinių buvo sukurti neandertaliečiams jau išnykus iš Europos kraštovaizdžio. Turbūt šis menas atspindi ne ką kita, kaip daug didesnį dabartinių žmonių kūrybingumą ir išradingumą, o dėl šio pranašumo jie tikriausiai galėjo greičiau susirasti medžiojamųjų žvėrių ir prisirinkti augalų, galėjo išrasti įrankių, leidžiančių jiems naudoti daugiau ir įvairesnių išteklių, ir pradėjo eksploatuoti gamtą daug intensyviau, negu kada nors tą darė neandertaliečiai. Todėl dabartinių žmonių populiacija augo, o neandertaliečių mažėjo, jiems traukiantis į užkampius, kurių dar nepasiekė dabartiniai žmonės.
Baigiamoji fazė
Vargu ar Pirėnų pusiasalį galima vadinti Europos užkampiu, tačiau atrodo, kad per paskutinius kelis neandertaliečių gyvenimo tūkstantmečius jie ten gyveno vieni. Keista, kad dabartiniai žmonės tarsi laikinai buvo nutraukę savo nepaliaujamą kelionę per pasaulį ir tik maždaug prieš 28 000 metų įžengė į Ispaniją ir Portugaliją. Kai kurie antropologai teigia, kad Lagar Veljo, Portugalijoje, rasti 24 000 metų senumo griaučiai parodo, kad dabartiniai žmonės ir neandertaliečiai kryžminosi, nes šio individo galūnių proporcijos labai panašios į neandertaliečio, o kaukolė labai panaši į Homo sapiens. Tačiau daugėja duomenų, rodančių, kad taip nebuvo ir kad tie griaučiai tiesiog yra tvirto jaunuolio, tikro dabartinio žmogaus. Vis dėlto tam tikra hibridizacijos galimybė išlieka: galbūt ir šiandien kai kurie iš mūsų dar tebeturi kokių nors neandertalietiškų genų.
Paskutinių neandertaliečių randama piečiausiose vietovėse, ypač palei Gibraltaro sąsiaurį. Ten jie ne tik medžiojo žvėris, bet ir rankiojo maistui moliuskus. Tai gali būti reliktinės grupės, nebegalėjusios didėti dėl dabartinių žmonių viešpatavimo aplinkinėse srityse, pėdsakai. O kai numirė paskutinis grupės narys, atėjo galas ir visai rūšiai — dar vienai šalia rų milijonų, kurioms teko išnykti per Žemės istoriją.
