Suns ir vilko draugystė

Turėjo žmogus šunį, kurį jauną mylėjo, o kai šis paseno, tapo šeimininkui nebereikalingas. Nuolat užgaunamas, badu marinamas šuo neturėjo, kur daugiau dėtis, ir išlėkė į girią. Ten sutiko vilką, o tas ir klausia, kur šuo lekia. — Pasenau, tai šeimininkas atidavė mane vilkams suėsti, — guodžiasi šis. Vilkas tarė:

— Tai kad iš tavęs vieni kaulai ir kailis belikę – suėdęs tave vis tiek alkanas liksiu. Bet galiu tau padėti. Kai šeimininkė atneš darbininkams valgyti, aš pagriebsiu jos vaiką. Tu pradėk mane vytis, mušk, taršyk. Už vaiko išgelbėjimą žmonės tave iki amželio galo mylės. Tik nepamiršk vėliau man atsidėkoti!

šuo ir vilkas
šuo ir vilkas

Kitą dieną šeimininkė atnešė darbininkams valgyti ir guldo vaiką į pavėsį. Tik ji nutolo – vilkas čiupt vaiką ir skuodžia. Moteris puolė prašyti šuns pilkį vytis.

Šuo pavijo vilką, ėmė purtyt ir draskyt, tai jis ir pametė vaiką. Nudžiugo šeimininkė ir nuo tos dienos nieko šuneliui negailėjo. Netrukus ūkininkas iškėlė krikštynas. Šuo į jas pasikvietė vilką. Įlindo abu į gryčią ir šveičia, kad net ausys lapsi. Vos tik viduje prasidėjo dainos, nusprendė ir vilkas pritarti. Išgirdę vilką staugiant, žmonės tuoj jį prikūlė – vos gyvas kailį išnešė. Taip šuns ir vilko draugystė baigėsi.

Kai užaugsi…

Kartą juodvarnis naguose nešė savo vaiką. Kai juodu buvo virš upės, tėvas paklausė: – O ar tu mane neši, kai užaugsi, o aš būsiu labai senas ?

Juodvarniukas išsigando vandens apačioje ir atsakė, kad neš. Tėvas supyko, kad sūnus meluoja, ir įmetė jį į upę.

Nešė juodvarnis antrą sūnų ir to paties paklausė. Tas irgi melavo žadėdamas tėvą senatvėje per upę nešti. Tėvas ir antrą juodvarniuką į upę įmetė. O kai trečiąjį nešė ir to paties paklausė, tas atsakė:

– Ne, tėti, nenešiu tavęs, nes savo vaikus nešiosiu. Patiko tėvui, kad sūnus tiesą pasakė, todėl jį per upę pernešė.

Aitvaro sunešti turtai

Gyveno kartą du ūkininkai – turtuolis ir vargšas. Abu dirbo vienodai, bet vargšui vis nesisekė. Užėjo vieną rytą varguolis pirkion krosnies užsikurti ir mato: atskrido kažin kas ir lesa jo grūdus.

Suprato žmogus, kad aitvaras atkeliavęs. Prikūlė eglės spyglių ir pabėrė kartu su grūdais. Atlėkė vėl tas pats padaras ir lesa tuos grūdus su spygliais.

Vos tik padaras nuskrido, nuėjo varguolis pas turtuolį ir apkaltino jį laikant aitvarą, kuris jo, vargšo, grūdus vagia. Gynėsi turtuolis, apsimetinėjo, bet kai į sandėlį abu įėjo, varguolis išvydo kampe sukrautus spyglius.

Nuo to laiko vargšas vien tik spyglius pakišdavo, o aitvaras juos turtuoliui nešiojo. Taip pagaliau vargšu buvęs praturtėjo.

Du ežiai ir kiškis

Sumanė kartą du ežiai kiškį apgauti. Nuėjo prie griovio, atsistojo
vienas vienam gale, kitas kitam. Vienas jų šaukia kiškiui: – Ei, ilgaūsi, eikim lenktyniaut. Jei mane aplenksi, duosiu tau dešimt savo spyglių.

Bet jei aš tave aplenksiu, atiduosi savo ūsus. Sutiko kiškis palenktyniauti, nes tikėjo, kad yra greitesnis. Suplojo letenomis ir pasileido bėgti į kitą griovio galą. Pasiekęs jį mato – ežys jau čia! Ilgaūsis žiūri ir savo akimis patikėti negali, todėl ragina dar lenktyniaut, negi ūsus atiduos. Bėgo kiek įkabindamas, bet ir kitame griovio gale ežys pirmas atsidūrė. Nebeliko, kas daryti kiškiui, teko ežiui ūsus atiduoti. Po to dar ilgai abu ežiai leipo juokais, o ūsus pasidalijo ir prie nosies prisikabino. Nuo to laiko ir vaikšto visi ežiai su ūsais.

Atlantida. Faktas ar prasimanymas?

Laikas: nežinomas (apie 9600 m. pr. Kr.? / 1520 m. pr. Kr.? / mitinis)
Vieta: Viduržemio jūra? / Atlanto vandenynas?

Kai tu vakar kalbėjai apie savo valstybę ir jos vyrus, aš prisiminiau šį pasakojimq ir su nuostaba pamačiau, kad daugelis tavo žodžių dėl kažkokio dieviško atsitiktinumo sutampa su tuo, ką atskleidė Solonas. PLATONAS, „TIMAJAS“, IV A PR. KR. (vertė N. Kardelis)

Didelės ir galingos šalies, pačioje žmonijos istorijos aušroje viešpatavusios senovės pasaulyje ir tiesiog staiga pražuvusios dėl neįsivaizduojamo kataklizmo, paslaptis daugiau kaip du tūkstantmečius žadina žmonių vaizduotę. Čia, žinoma, kalbame apie garsiąją Atlantidos salos valstybę.

Atlantidos mito kontekstas

Nors sakoma, kad Atlantida savo klestėjimo viršūnę pasiekė daugiau kaip prieš 11 000 metų, tik maždaug prieš 2350 metų – tarp 359 ir 347 m. pr. Kr. – ji pirmą kart minima literatūroje. Jos vardas pasirodo dviejuose graikų filosofo Platono dialoguose: „Timajas“ ir „Kritijas“, pavadintuose pagal pagrindinius pašnekovus Platono įsivaizduotuose Sokrato pokalbiuose su mokiniais. „Tima- jo“ dialogo pradžioje Sokratas pamini praėjusios dienos svarstymus apie geriausią valstybę. Čia Platonas turi omeny savo garsųjį dialogą „Valstybė“, iš tikrųjų parašytą keleriais metais anksčiau. Paskui Sokratas išvardija tobulo valdymo ypatybes (išdėstytas „Valstybėje“): amatininkai ir žemdirbiai turi būti atskirti nuo valstybės gynimo; kareiviai švelnūs, išmankštinti fiziškai, turi išmanyti menus, gyventi bendruomenėje ir neturėti nei aukso, nei sidabro, nei asmeninės nuosavybės.

I a. po Kr. marmurinė Platono (427-347 m. pr. Kr.), Atlantidos istorijos pradininko, skulptūra. Platonas supažindino pasaulį su Atlantida ir aprašė savo tobulą visuomenę dviejuose dialoguose: „Timajas“ ir „Kritijas“.

Sokratas, nusivylęs hipotetiniais svarstymais, pateikia savo mokiniams užduotį iš, galima sakyti, praktinės filosofijos. Jis pasiūlo jiems duoti tobulos visuomenės, kuri gyvena pagal „Valstybėje“ nurodytus principus, dalyvaudama teisingame kare, pavyzdį.

Kritijas, paklusniai vykdydamas mokytojo pageidavimą, pradeda: „Taigi paklausyk padavimo, Sokratai, nors ir labai neįtikėtino, tačiau tikrai neišgalvoto“. Kritijas išgirdęs šią istoriją iš savo senelio (taip pat vardu Kritijas), o tas girdėjęs ją iš savo tėvo Dropido. Dropi- dui istoriją papasakojęs graikų išminčius Solonas, sužinojęs ją iš Egipto žynių, lankydamasis Egipte daugiau kaip prieš 200 metų.

Paminklas Chairedemui ir Likėjui, kariams, žuvusiems Peloponeso kare tarp Atėnų ir Spartos (431-404 m. pr. Kr.). Galimas dalykas, kai kuriuos šios kovos, vykusios Platono gyvenamuoju metu, elementus ir abiejų miestų valstybių bruožus – pavyzdžiui, politinę Spartos santvarką – Platonas panaudojo vaizduodamas Atlantidos ir Atėnų susirėmimą.

Tobuloji valstybė – ne Atlantida, o Atėnai

Egipto žyniai papasakojo Solonui istoriją apie senovės Atėnus, kurie „išsiskyrė visų savo įstatymų tobulumu“. Šį 9300 metų prieš Platoną laikotarpio miestą valstybę jis pasirinko savo idealios valstybės modeliu. Žyniai papasakoja Solonui apie didžiausią senovės atėniečių žygdarbį: jie kovoje nugalėję „galybę, įžūliai žygiavusią užkariauti visos Europos ir Azijos“. Pasak jų, ši ekspan- sionistinė valstybė iškilusi saloje anapus „Heraklio stulpų“, Atlanto vandenyne.

Atlantida valdžiusi visą Šiaurės Afriką iki pat Egipto. Tačiau po jos pralaimėjimo atėniečiams, anot Kriti- jo, dievai Atlantidą visiškai sunaikino, sukėlę didžiulius žemės drebėjimus ir potvynius.

Trumpai išdėstęs Sokratui Atlantidos istoriją, Kritijas priduria: „Kai tu vakar kalbėjai apie savo valstybę ir jos vyrus, aš prisiminiau šį pasakojimą ir su nuostaba pamačiau, kad daugelis tavo žodžių dėl kažkokio dieviško atsitiktinumo sutampa su tuo, ką atskleidė Solonas“. Iš tikrųjų Kritijo apibūdinta senovės Atėnų visuomenė puikiai, iki smulkmenų – bet ne atsitiktinai – atitinka Platono hipotetinę idealią valstybę, aprašytą jo „Valstybėje“.

Athanasijaus Kircherio 1678 m. sudarytas Atlantidos žemėlapis. Atlantida parodyta už Heraklio stulpų, vidury Atlanto vandenyno. Atkreipkite dėmesį, kad šiaurė yra apačioje.

Istorijos šaltinio paieškos

Ar Platonas Atlantidos arba senovės Atėnų aprašymą grindė tikra istorija, ar visa tai išgalvojo? Iš tikrųjų buvo viena didi Viduržemio jūros civilizacija – vadinamoji Minojo kultūra, klestėjusi Kretos saloje ir laikyta sena net Platono meto graikų požiūriu, – kurią bent iš dalies sunaikino didelė gamtinė katastrofa. Daugelis šių dienų mokslininkų kelia mintį, kad nors Atlantidos dydis ir vieta „Timajo“ ir „Kritijo“ dialoguose buvo labai perdėti ar klaidingai suprasti (galbūt dėl klaidingo vertimo), Platono pasakojimas galų gale pagrįstas kataklizminiu ugnikalnio išsiveržimu Teros saloje, esančioje Egėjo jūroje į rytus nuo Graikijos ir į šiaurę nuo Kretos. Kaldera, likusi po Teros išsiveržimo XVII ar XVI a. pr. Kr. (dėl datos dar ginčijamasi, žr. p. 271-274), yra dvigubai didesnė už Krakatau ugnikalnio, kuris, išsiveržęs 1883 m., pražudė dešimtis tūkstančių žmonių. Galingesnis Teros išsiveržimas tikriausiai dar labiau nusiaubė aplinką, ir tikėtina, kad buvo paminėtas tokių kraštų kaip Egiptas, patyrusių netiesioginį jo poveikį, istorijos šaltiniuose.

Kai kuriems specialistams minoj inė Kreta yra Atlantida, ir tai, ką aprašė Platonas dialoguose, jie laiko kiek iškreiptu Teros išsiveržimo sukelto suniokojimo vaizdu. Tačiau, norėdamas taip teigti, turi nepaisyti fakto, kad Kreta buvo ne toje vietoje, ne tokio dydžio, klestėjo ne tuo metu, niekuomet nekariavo su Atėnais ir nebuvo sugriauta kataklizmų, arba bent privalai paaiškinti, kodėl taip yra. Archeologiniai tyrimai parodė, kad nors Minojo epochos pajūrio bendruomenės labai nukentėjo nuo Teros išsiveržimo sukelto cunamio, Minojo kultūra ne tik išliko, bet ir klestėjo galbūt dar du šimtmečius.

Kiti autoriai tvirtina, jog Atlantidos modeliu tapo legendinė Minojo kultūros kolonija Teros saloje. Aišku, kad ugnikalnio išsiveržimas nušlavė nuo žemės paviršiaus tenykštę minoj inę gyvenvietę, tačiau taip pat aišku, kad Platonas nekalba vien apie senovės civilizacijai priklausiusios atokios kolonijos pražūtį – kad ir kokia įspūdinga ji būtų buvusi. Be to, Tėra taip pat ne toje vietoje, akivaizdžiai ne to dydžio ir ne to amžiaus, kad galėtų būti tiesioginiu Platono Atlantidos modeliu.

Atlantidos vizija naujaisiais amžiais

Negalima baigti Atlantidos aptarimo, nepaminėjus fantastiškų pareiškimų apie dingusį žemyną, padarytų XIX ir XX a. Bene labiausiai šioje srityje pasižymėjo Minesotos kongreso narys, du kartus pralaimėjęs viceprezidento rinkimus, istorikas mėgėjas Ignatius Donnelly, atgaivinęs šį mitą savo knygoje „Atlantida. Prieštvaninis pasaulis“, išleistoje 1881 m. Donnelly įsitikinimu, Platono Atlantida esanti visų kultūros laimėjimų pagrindas ir versmė, davusi pradžią Egipto, Mesopotamijos, Indo slėnio ir Europos, taip pat Pietų ir Siaurės Amerikos civilizacijoms. Jo tezė neatlaiko skvarbaus mokslo žvilgsnio: nėra įrodymų, kad visų šių kultūrų raidą lėmė koks nors kitas pirminis šaltinis, jei Atlantidą ir paliksim nuošaly. Tačiau, palyginti su kitais XIX a. pabaigos mąstytojais, Donnelly yra intelektinio santūrumo pavyzdys.

Elenos Blavatskajos vadovaujami teosofai teigė, kad at- lantidiečiai skraidę lėktuvais ir auginę javus, gautus iš nežemiškų ateivių. Daug vėliau, XX a. pabaigoje, mediumai ėmė teigti palaiką ryšį su dvasiomis iš dingusio žemyno, duodančiomis įvairių atlantidiškų patarimų šiuolaikinio pasaulio piliečiams. Žinoma, nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų tokių pareiškimų pagrįstumą.

Platono požiūris

Neabejotina, kad Platonas, kurdamas dialogus apie Atlantidą, rėmėsi jam žinomais istoriniais duomenimis. Galbūt tuomet gyvavo padavimai apie senas gamtines katastrofas, kurios daugiau kaip 1000 metų prieš Platono laikus sunaikino galingą valstybę, ir Platonas panaudojo šias istorijas savo mintims perteikti. Tačiau tie tyrėjai, kurie bent iš dalies pažodžiui aiškina „Timają“ ir „Kritiją“, pripažįsta, kad Platonas neketino rašyti istorijos, bet kai kuriuos pasakojimo elementus tyčia išgalvojo kaip metaforas, padedančias išreikšti jo moralą. Pavyzdžiui, Rodney Castledenas knygoje „Pražuvusi Atlantida“ įrodinėja, jog Platono Atlantida puikiai atitinka minojinės Kretos ir Teros derinį, bet kartu pažymi, kad dalis šio pasakojimo yra naujesnių laikų istorijos ir Peloponeso karo, sukiršinusio Atėnus su Sparta, atpasakojimas. Sparta laimėjo pergalę, ir atrodo, kad Platono pateiktas Atėnų aprašymas atspindi jos politinę santvarką.

Pagaliau nėra ko ieškoti „Timajuje“ ir „Kritijuje“ tokių aprašomų Atlantidos požymių, kurie tiksliai atitiktų konkrečių senovės visuomenių ypatybes, nes pagrindinis Platono tikslas buvo ne toks. Platonui Atlantida rūpėjo greičiau ne kaip civilizacija, bet kaip intrigos priemonė. Smulkmenos, kurias jis mini Kritijo lūpomis, skirtos ne istorijai atspindėti, bet svarbesniam dalykui, turint omeny, kad Platonas, šiaip ar taip, buvo ne istorikas, o filosofas. Norėdamas išreikšti savo mintį, Platonas turi parodyti Atlantidą beveik kaip neįveikiamą varžovę. Autoriaus sumanymu detalus Adantidos aprašymas — jos materialioji gerovė, technologinė pažanga ir karinė galia — turėjo padaryti įspūdį skaitytojui. Kad mažesnė, neturtingesnė, technologiniu požiūriu mažiau išsivysčiusi ir kariniu atžvilgiu silpnesnė atėniečių visuomenė galėjo nugalėti at- lantidiečius, perteikia esminę Platono mintį: istorijoje reikšminga ne vien turtas ir galia. Svarbiau, kaip žmonės save valdo. Platonui intelekto laimėjimas, tobulos valdžios ir visuomenės sukūrimas, daug svarbesnis — ir pergalin- gesnis už materialiuosius turtus ar karinę jėgą. Platonui, kaip mokytojui, daro garbę, kad dėstydamas šį požiūrį jis sukuria nepaprastai įdomią istoriją.

Giedantis vėžys

Kartą bemeškeriodamas ežere pamačiau, kaip kažin kas judina plūdę. Aš — traukti meškerę, matau — ant kabliuko kažkas sunkaus užkibęs. Pažiūrėjau atidžiau — varna. Man bemąstant, iš kur ji ten atsirado, kažkas aukštai kad suspigs, kad suklyks. Aš galvą kilst — ogi ten lydeka tekina bėga paskui aukšlę, o ši klykia visa gerkle. Staiga aukšlė tik šmurkšt miškan ir išnešė sveiką kailį.

vėžys
vėžys

Kol stebėjau šitą reginį, meškerės kotas įaugo į žemę, įleido šaknis ir sužaliavo. Įsiklausęs girdžiu meškerykočio šakose kažką giedant gražiau ir už pačią lakštingalą. Pasižiūriu – ogi šitą giesmę suokia ant lapo nutūpęs vėžys. Tas vėžys, pas mane apgyvendintas, iki šiol savo giesmę gieda.

Milžinų likimas

Kadaise žemėje buvo daug milžinų. Jiems žygiuojant per girią, medžiailinkdavo po jų kojomis kaip pakelės smilgos. Platųjį Nemuną jieperžengdavo kaip upeliuką. Kartą Nemuno pakrantėje kirsdami medžiusdalijosi vienu kirviu per upę jį vis paduodami vienas kitam.

Kartą vienas milžinas ištroškęs išgėrė visą upę, bet ir toliau jį troškulys kamavo. O jo draugas atsigulė pailsėti ir pajuto, kad kažkas jam kojas kutena. Pasirodo, tai vilkas milžino pirštus graužė.

Kartą vieno milžino sūnus laukais vaikštinėjo ir pamatė artoją. Pakėlė jį, įsikišo į pirštinės nykštį kartu su žagre ir jaučiais. Grįžo namo ir rodo tėvui, ką radęs. Tėvas jam aiškina:

-Čia žmogus, už mus daug kartų mažesnis. Kai mūsų žemėje neliks, joje viešpataus žmonės.

Tėvui paliepus, vaikas nunešė ir paleido žmogų, kur buvo radęs. Kaip senasis milžinas sakė, taip ir nutiko — greitai žemėje milžinų nebeliko.

Daili voverės uodega

Kai Dievas kūrė gyvūnus, voverei davė tik nedidelę uodegėlę. Kiti
gyvūnai, kurie turėjo dideles ir gražias uodegas, ėmė iš jos šaipytis.
Tai išgirdusi voverė nuėjo pas Dievą ir tarė:
-Dievuli, visi iš manęs juokiasi, kad aš turiu tokią mažą uodegą.
Išklausęs skundą, davė jis voverei tokią uodegą, kokios neturėjo joks kitas gyvūnas.
Ir šiandien voverė savo pūsta uodega puikuojasi.

Kiškis ir beždžione

Kartą, sutikusi kiškį, beždžionė ėmė jį peikti:
—Nė minutės ramiai pabūti negali – tau vis žvalgytis ir dairytis reikia.
—O tu daugiau nieko neveiki, tik kasaisi, – atrėžė kiškis.
Pasiginčijo ir sutarė, kad kiškis visą dieną nesidairys, o beždžionė
nė karto nepasikasys.
Išaušus rytui, abu susitiko. Kiškis tupi nuleidęs akis žemyn, o beždžionė,
ant krūtinės sunėrusi rankas, sėdi ir nė krust.
Atėjus vidurdieniui, beždžionė neiškentė. Ji ėmė pirštu rodyti, kuriose
vietose ją kare sužeidę. Rodo ir ten, ir šen, ir čia, ir šičia. Berodydama
nagu tarsi netyčia vis pasikaso.
Kiškis irgi nesivaldo ir sako beždžionei:
—O mane kare priešai puolė. Šokinėjau ir į
tą, ir į aną pusę, ir kairėn, ir dešinėn.
Kur tik kiškio pirštas rodo, ten ir akys seka.
Taip juodu sulaukė saulėlydžio. Kiškis ištvėrė
neapsidairęs, o beždžionė – nepasikasiusi.

Dvi brangenybės

Kartą vienas karalius pasakė dviem savo tarnams:
-Tas, kuris pirmas apeis ratu visą karalystę trumpiausiu keliu, gaus
vieną iš dviejų mano didžiausių brangenybių.
Kol tie du ruošėsi, trečiasis tarnas, buvęs netoliese, priėjo prie karaliaus.
Apėjo šį ratu, o tada prabilo:
-Jūsų didenybe, ar dabar galiu gauti žadėtą brangenybę?
-O kodėl turėtum? – nesuprato karalius.
-Juk jūs ir esate mūsų karalystė, kurią aš apėjau, ar ne taip?
Karalius liko toks pamalonintas, kad atidavė tarnui abi savo brangenybes,
o kiti du tarnai nieko nepešę bumbėjo:
-Kur du pešasi, trečias laimi.