„Tačiau štai ateina dienos, – tai Viešpaties žodis, – kai nebebus sakoma: ‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė izraelitus iš Egipto žemės!’ – bet mieliau bus tariama: ‘Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė Izraelio vaikus iš Šiaurės krašto ir visų kraštų, kuriuose buvo juos išblaškęs’. Parvesiu juos atgal j jų žemę, kurią daviau jų tėvams“.
ASIRUOS karalius Sargonas Didysis 721 m. pr. Kr. surengė karo žygį į pietus per Siriją ir užpuolė Izraelio karalystę. Sugriovęs iki pamatų jos sostinę Sama- riją, ištrėmė tautos vadus drauge su šeimomis į šiaurės Siriją, ir čia jie pradėjo naują gyvenimą kaip žemdirbiai, amatininkai ir prekiautojai. Tuo metu Izraelio tautą sudarė Rubeno, Gado, Ašero, Efraimo, Manaso, Dano, Naftalio, Isacharo, Simeono ir Zabulono giminės; ir nors tremtiniai buvo tik šių gyventojų mažuma, tautosakoje juos imta vadinti Dešimčia dingusių Izraelio giminių.
Kas atsitiko su tomis Dešimčia dingusių giminių? Mažai tėra istorinių faktų, tačiau daug spėlionių, padavimų ir kitokios tautosakos įvairiose pasaulio dalyse. Biblijoje apie jas žinių maža. Karalių antroje knygoje (17,6) sakoma, kad kai kurios iš jų naujai įsikūrė šiaurės Sirijoje, Haboro upės slėnyje šalia Gozano (Tel Halafo), ir kitame nežinomame mieste, vadinamame Halachu. Likę tremtiniai buvo išsiųsti į rytus nuo Asirijos, į Medi- jos miestus. Pastarieji tikriausiai per kelias kartas buvo paprasčiausiai asimiliuoti.
Vis dėlto yra viena išimtis. Irako Kurdistano žydai, kalbantys naująja aramėjų kalba, artima ištrėmimo meto kalbai, XX a. pirmoje pusėje imigravo į naująją Izraelio valstybę. Kiti kurdų žydai atvyko iš Irano ir Turkijos, iš viso jų dabar Izraelyje yra apytikriai 100 000. Jų kalba, tai, kad jie atsikėlė iš šiaurės Irako, Sirijos ir rytų Turkijos sričių, ir ypač jų tradicijos — viskas drauge įtikinamai rodo, kad jie yra bent dalis asirų ištremtų žydų palikuonių.
Tačiau šis faktas liko beveik nepastebėtas tarp antplūdžio romantinių istorijų, apgaubusių Dešimtį dingusių giminių. Žydai ortodoksai tiki, kad tos giminės tebegyvena kažkur už mitinės Sambationo upės ir kad Dievas Mesijo atėjimo amžiuje grąžins juos į tėvynę pagal Biblijos pranašystę (pavyzdžiui, Jeremijo 31,7-8). Nuo viduramžių bent iki XIX a. žydai ir krikščionys ieškojo šios legendinės žydų karalystės, kaip manoma, esančios Rytuose ar galbūt Afrikoje, kur dingusios giminės kantriai laukiančios tūkstantmetės karalystės, kad galėtų grįžti į tėvynę. Šia tema parašyta aibė literatūros. Į tokią kilmę pretenduoja daugelis bendruomenių ir tautybių įvairiose pasaulio dalyse, tarp jų mormonai, japonai, Pakistano patanai, nepaliečiai, indėnai ir net anglai bei amerikiečiai.
Ar šios pretenzijos pagrįstos?
Kai kuriais atvejais šios pretenzijos gali būti šiek tiek pagrįstos. Kai Asirija sunaikino Izraelį, apie šimtmetį daugelis pabėgėlių traukėsi į pietus, į dar nepriklausomą Judo karalystę, ypač į jos sostinę Jeruzalę. Tačiau matydami, kokią didelę grėsmę jų nepriklausomybei kelia Asirija, Babilonas ir Egiptas – didžiosios to meto valstybės, – žmonės pradėjo keltis tiek iš Izraelio, tiek iš Judo. Izaijo, gyvenusio Judo karaliaus Ezekijo valdymo metais (727- 698 m. pr. Kr.), pranašystė kalba apie laiką, kai Viešpats surinks tautos likutį, išsisklaidžiusį po Asirijos, Pa- troso, Nubijos, Elamo, Šinaro ir Hamato šalis (Izaijo 11,11-12). Ankstyviausia žydų užjūrio kolonija, dėl kurios turime dokumentinį įrodymą, buvo Jebas (dabar Elefantina) Egipte, t. y. Nilo saloje netoli pirmojo slenksčio ties Asuanu, kur trumpą laiką V a. pr. Kr. pabaigoje stovėjo žydų šventykla. Dauguma žydų ten tikriausiai tarnavo Egipto karaliui kaip samdiniai.
Galimas dalykas, kad valdant paskutiniam Babilonijos karaliui Nabonidui (555-539 m. pr. Kr.) būriai žydų lydėjo karalių jo ilgoje kelionėje į Arabiją. Galbūt numatydami Babilonijos imperijos baigtį jai patekus į medų ir persų rankas 539 m. pr. Kr., jie, matyt, nusprendė ten pasilikti. Be to, is Biblijos žinoma, kad pergalingasis Persijos karalius Kyras Didysis 538 m. pr. Kr. išleido įsakus, leidžiančius ištremtoms bendruomenėms grįžti į savo tėvynes. Tačiau ne visi ištremtieji žydai norėjo sugrįžti į Judą (Ezros 1,4;6). Dauguma jų buvo patogiai įsikūrę ir net apsigyvenę kitose salyse, pavyzdžiui, Persijoje ir Medijoje.
Taigi žydų naujakurių bendruomenių už tėvynės ribų jau buvo galima rasti VI ir V a. pr. Kr. Paskui per Helenistinį ir Romos laikotarpius si diaspora didėjo, kol išplito aplink Viduržemio jūrą, — tai galima pamatyti peržvelgus Naujajame Testamente aprašytas šventojo Pauliaus keliones.
Į rytus ir vakarus
Todėl nenuostabu, kad žydų migracija vyko ir rytų, ir vakarų kryptimis. Žinoma, jog dar palyginti neseniai žydų bendruomenių buvo Arabijoje ir Kinijoje, ir iki šiol esama Indijoje gyvenančių žydų grupių. Tarp daugelio, kurie tvirtina esą žydų kilmės, yra patanai, pamaldūs musulmonai, gyvenantys Pakistane, Indijoje, Afganistane ir Irane. Nors jie išpažįsta islamą, vadinasi Beni Israel (Izraelio tauta) ir yra išlaikę daugelį žydų papročių, pavyzdžiui, šabą, kurį žydų papročiu švenčia kaip poilsio dieną. Mizo gentis ir Beni Menashe{Manaso vaikai) Birmoje garbina Y’wa; šis vardas skamba panašiai į Izraelio Dievo vardą. O šiaurvakarių Kinijoje gyvena grupė žmonių, vadinamų Ciangmin ir kildinančių save iš Abraomo. Jie turi dvasininkų kastą, kuri atnašauja aukas ir stengiasi išlaikyti apeigų grynumą.
Tokių grupių pavyzdžių yra pernelyg daug, kad galėtume visus išvardyti, tačiau šių pretenzijų į žydišką kilmę negalima nepaisyti. Žydai klajojo plačiai ir apsigyveno daugelyje tolimų vietovių. Per šimtmečius jų palikuonys, palengva asimiliuojami didesnės visuomenės, galėjo lengvai prarasti ryšį su pagrindine judaizmo kryptimi, bet vis dėlto išlaikė neaiškų prisiminimą apie savo kilmę.
Dingusios giminės Afrikoje
Afrikoje irgi gyvena grupių, teigiančių, kad jos esančios žydų kilmės. Iš jų geriausiai žinomi Etiopijos žydai, šiuo metu daugiausia gyvenantys Izraelyje. Tačiau yra dar viena žmonių grupė, dabar išsibarsčiusi po Pietų Afriką, kuri teisėtai galėtų vadintis juodaisiais Afrikos žydais. Tai lembai, kurių sakytinę istoriją neseniai užrašė dr. Tudoras Parfittas iš Londono universiteto. Jie visuomet tvirtino, kad jų proseneliai atėję iš šiaurės, iš Sena vadinamos vietovės, nors nežino, kur ji. Be to, jie mano, nors tai neįrodyta, turėję giminystės ryšių su Etiopijos žydais. Lembai laikosi žydų kašruto taisyklių (kokį maistą galima ir kokio negalima valgyti), ir visai galimas dalykas, kad jie įdiegė Pietų Afrikoje apipjaustymo ritualą.
Dr. Parfittas, susidomėjęs tuo trupučiu žinių, surinktų iš jų istorijos, ir norėdamas atsekti jų ištakas, leidosi į kelionę. Iš Pietų Afrikos per Zimbabvę jis pasiekė Jemeną pietvakariniame Arabijos kampe. Čia rado senovinį Senos miestą, kuris minimas lembų tautosakoje. Atrodo, jog ir daug kitų smulkmenų patvirtina lembų įsitikinimą dėl jų kilmės, kad ir vienodos pavardės, būdingos tiek lembų giminėms, tiek šiai Arabijos sričiai.
Genų liudijimas
Tačiau yra dar vienas įrodymas, pagrįstas naujausių genetinių tyrimų rezultatais, paremiantis lembų įsitikinimą dėl jų kilmės. Neseniai buvo atlikti genetiniai žydų tyrimai JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Izraelyje. Nustatyta, kad daugiau kaip 70-ies procentų kohanų (dvasininkų giminė, laikanti save tiesioginiais Mozės brolio Aarono, kuriam buvo pavestos vyriausiojo kunigo pareigos, palikuonimis) Y chromosomos turi vienodus DNR požymių rinkinius. Tai daug didesnė dalis, negu randama tarp žydų, kurie nėra kohanai. Genetinių požymių sutapimas nežydų vyrų grupėse pasitaiko dar rečiau. Galima manyti, jog tai patvirtina kohanų teiginį, kad jie iš tikro turėjo bendrus protėvius, gyvenusius apytikriai prieš 3000 metų.
Vėliau atlikti lembų tyrimai parodė, kad vyrų, turinčių šį DNR požymį, tarp jų pasitaiko beveik taip pat dažnai kaip tarp žydų vyrų apskritai. Pažymėtina, kad vyresniojoje lembų gentyje bhuba tokį chromosomų požymį turi daug didesnė dalis – net 53,8 procento — žydų, o tai yra ne ką mažesnis dažnis nei tarp pačių kohanų. Tiriant nežydų grupes, nė vienoje nerasta tokio dažno šio savito genetinio požymio pasikartojimo.
Nors tai galutinai neįrodo, bet gerokai paremia lembų pretenzijas į žydišką kilmę. Vertėtų tęsti šį projektą tarp kitų žmonių grupių, reiškiančių pretenzijas į žydišką kilmę. Nors mažai tikėtina (bet nėra neįmanoma), kad šios grupės iš tikro kilusios iš vadinamųjų Izraelio Dešimties dingusių giminių, genetinis tyrimas bent galutinai parodytų, ar tarp jų narių yra vyrų, kurių chromosomos liudija žydų, galbūt net kunigų giminystės liniją. Net jei niekada neišspręsime pačios Dešimties dingusių giminių problemos, tai gal bent galėsime rasti kai kurių per pastaruosius du tūkstantmečius pražuvusių žydų gimines.