Eglė žalčių karalienė [ Pasaka ] | MusuGyvenimas.lt

Eglė žalčių karalienė [ Pasaka ]

Kitą kartą senų senovėje gyveno senelis ir senelė. Turėjo jie dvylika sūnų ir tris dukteris. Jauniausioji buvo vardu Eglė. Vieną vasaros vakarą visos trys seserys išėjo maudytis. Pasipūškinusios ir išsipraususios išlipo ant kranto apsirengti. Jauniausioji tik žiūri — jos marškinių rankovėje žaltys įsirangęs. Ką gi daryti? Tuoj vyriausioji pagriebė mietą ir buvo bešokanti jį varyti. Bet žaltys atsigręžė į jauniausiąją ir prašneko žmogaus balsu: — Duok, — sako, — Eglute, žodį, jog tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu!

Apsiverkė Eglė: kaip ji gali už žalčio tekėti! Paskui tarė rūsčiai:
— Atiduok marškinius ir keliauk sau sveikas, iš kur atvykęs!
O žaltys vis savo:
— Duok, — sako, — žodį, jei tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu.
Ką darys Eglė, ėmė ir prižadėjo tekėti už žalčio.
Po trijų dienų žiūri — visas žalčių pulkas šliaužia į jų kiemą. Nusigando
visi, o žalčiai knibždėdami tik karstosi, rangosi, vyniojasi. Piršliai tiesiog
sugarmėjo į vidų pasitarti su tėvais ir nuotaka. Iš pradžių tėvai nesutiko,
nenorėjo tikėti, bet ką padarys su tokia žalčių knypava, — noromis nenoromis
turi atiduoti jauniausią ir gražiausią dukrelę. Bet vis geruoju nenusileidžia.
Žalčiams liepia luktelėti, o patys eina pas seną kaimynę ir viską
išpasakoja. Toji sako:
— Lengva apgauti žaltį: vietoj dukters duokite jam žąsį ir paleiskite pasiuntinius.
Taip ir padarė. Davė baltą žąsį, ir piršliai su ja iškeliavo. Netrukus išgirdo
žalčiai berže gegutę kukuojant:

Kukū kukū, kukū kukū, Apgavo jus: — Vietoj marčios davė jums baltą žąsį, Kukū kukū!

Žalčiai grįžta, pikti išmeta žąsį ir reikalauja marčios. Tėvai, senosios kaimynės patarti, duoda jiems baltą avį. Pakelėje gegutė vėl jiems kukuoja:

Kukū kukū, kukū kukū, Prigavo jus: — Vietoj marčios davė jums baltą avį, Kukū kukū!

Grįžta žalčiai šnypšdami ir vėl reikalauja marčios. Dabar davė jiems baltą karvę. Bet, gegutės perspėti, vėl grįžta dar labiau įtūžę, gąsdindami sausra, tvanu, badu už duotojo žodžio negerbimą. Namiškiai Eglę apverkė, apraudojo ir atidavė žalčiams. Vedasi žalčiai Eglę, o gegutė pakelėje kukuoja:

Važiuokite, skubėkite,
Vedys martelės laukia!

Pagaliau Eglė su visais palydovais priėjo pajūrį. Ten ji sutiko belaukiantį gražų jaunikaitį. Šis pasisakė, kad yra tas pats žaltys, lindėjęs jos marškinių rankovėje. Tuojau persikėlė visi į netolimą salą, o iš ten nusileido į požemį, po jūra, kur buvo puikiai išpuošti žalčio rūmai. Čia jie iškėlė vestuves — tris savaites linksminosi, šoko, ūžė.

Žalčio rūmuose buvo visko pilna, ir Eglė aprimo, palinksmėjo, pagaliau ir visai pamiršo savo tėviškę.

Praėjo devyneri metai. Eglė jau susilaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Beržo, ir vienos dukrelės — Drebulės. Ji buvo jauniausia. Vieną kartą vyriausias sūnus besiausdamas paklausė Eglės:

— Mamyte, o kur gyvena tavo tėvai? Eime jų kada nors aplankyti.
Tada ji atsiminė savo tėvus, brolius, seseris ir visą giminę. Ir parūpo
jai, kaip jiems tenai sekasi: ar besveiki, ar begyvi, ar seniai jau gal numirę.
Ir taip ji trokšta eiti ir pasižiūrėti savo tėviškės. Jau tiek metų nebuvusi, nemačiusi
savųjų, labai išsiilgusi jų. Bet žaltys nenori nė klausyti.

— Gerai, — pagaliau atsakė vyras, — aplankyti leisiu, bet pirma suverpk
šitą šilkų kuodelį, — ir parodė jai ratelį.
Žakienė įkibo į ratelį, verpė dieną naktį. Verpė verpė, bet šilkų kuodelis
nemažėjo. Mato, kad čia apgaulė: kuodelis, matyt, užkerėtas. Verpsi neverpsi
— vis tiek nesuverpsi. Eina Eglė pas vieną senę, kur netoli jų gyveno — pas
žiniuonę burtininkę. Atėjusi dejuoja:
— Močiute širdele, pamokyk, kaip tą šilkų kuodelį suverpti.

Senoji išpasakojo, kaip ir ką reikia padaryti.
— Įmesk, — sako, — į ugnį, kada kūrensis, kitaip niekados nebaigsi
verpti.
Eglė parėjusi ir įmetė kuodelį į krosnį, pakurtą duonai kepti. Šilkai tuoj
supurškė, ir Eglė pamatė rupūžę kaip gerą kultuvę besiraitant ant ugnies:
ta rupūžė ir leido verpiant iš savęs šilkus. Suverpusi Eglė vėl prašo žaltį
leisti nors kelioms dienoms pas tėvelius paviešėti. Dabar vyras ištraukė iš
po suolo geležines kurpes ir sako:
— Kai jas suavėsi, tada galėsi keliauti.
Apsiavė ji tomis kurpėmis, eina, mina, brūžina į plytas, į akmenis, kur
tik pagriebusi, bet kurpės storos, kietos, visiškai nedyla. Minsi neminsi — jų
visam amžiui užteks. Eina vėl pas senę burtininkę patarimo prašyti. Senutė
pamokė:
— Nunešk kurpes kalviui ir paprašyk, kad jis pagruzdintų jas žaizdre.
Ji taip ir padarė. Kurpės gerai padegė, ir Eglė per tris dienas jas nuplėšė.
Atėjusi pas vyrą vėl prašo, kad leistų jai tėvus aplankyti.
— Gerai, — sako žaltys, — bet eidama turi išsikepti bent kiškio pyrago
lauktuvėms, ką gi duosi brolių ir giminių vaikams?
O pats liepė paslėpti visus indus, kad Eglė negalėtų išsikepti ragaišio.
Eglė mąsto, galvoja, kaip čia atsinešti vandens be kibiro ir užmaišyti ragaišį
be dubens. Ir vėl kiūtina pas žiniuonę. Senutė pataria:
— Ištepliok raugu rėtį, pasisemk tuo rėčiu vandens ir užmaišyk jame
ragaišį.
Žaltienė taip ir padarė: užmaišė, iškepė ir turėjo jau ragaišį. Dabar ji atsisveikino
su vyru ir išėjo, vaikais vedina, į tėviškę. Žaltys palydėjo, perkėlė
per marias ir įsakė, kad viešėtų tėviškėje ne ilgiau kaip devynias dienas ir
vėl grįžtų.
— Kai grįši, — sako, — tai eik viena su vaikais ir, atėjusi ant jūros kranto,
taip šauk mane:

Žilvine, Žilvinėli,
Jei tu gyvas, — pieno puta,
Jei negyvas, — kraujo puta…
— Ir jeigu, — sako jis, — pamatysi mariose atplaukiant pieno putą, tai
žinok, jog aš dar gyvas, jei kraujo putą — aš žuvęs. O jūs, vaikai, neprasitarkite,
kaip mane šaukti reikia.
Taip pasakęs, atsisveikino su visais ir palinkėjo paviešėjus laimingai sugrįžti
atgal.
Tėviškėje, Eglei atėjus, kilo neapsakoma linksmybė: visi giminės, visa
šeimyna ir kaimynai susirinko jos pažiūrėti. Vienas per kitą klausinėjo, kaip
ji ten gyvenusi su žalčiais. Ji tik pasakojo ir pasakojo. Visi ją vaišino ir meiliai
kalbino; ji ir nepajuto, kaip devynios dienos prašoko.
O tuo metu Eglės broliai, seserys ir tėvai galvojo, kaip čia padarius, kad

Žilvine, Žilvinėli,
Jei tu gyvas, — pieno puta,
Jei negyvas, — kraujo puta…
— Ir jeigu, — sako jis, — pamatysi mariose atplaukiant pieno putą, tai
žinok, jog aš dar gyvas, jei kraujo putą — aš žuvęs. O jūs, vaikai, neprasitarkite,
kaip mane šaukti reikia.
Taip pasakęs, atsisveikino su visais ir palinkėjo paviešėjus laimingai sugrįžti
atgal.
Tėviškėje, Eglei atėjus, kilo neapsakoma linksmybė: visi giminės, visa
šeimyna ir kaimynai susirinko jos pažiūrėti. Vienas per kitą klausinėjo, kaip
ji ten gyvenusi su žalčiais. Ji tik pasakojo ir pasakojo. Visi ją vaišino ir meiliai
kalbino; ji ir nepajuto, kaip devynios dienos prašoko.
O tuo metu Eglės broliai, seserys ir tėvai galvojo, kaip čia padarius, kad

Žilvine, Žilvinėli,
Jei tu gyvas, — pieno puta,
Jei negyvas, — kraujo puta…
— Ir jeigu, — sako jis, — pamatysi mariose atplaukiant pieno putą, tai
žinok, jog aš dar gyvas, jei kraujo putą — aš žuvęs. O jūs, vaikai, neprasitarkite,
kaip mane šaukti reikia.
Taip pasakęs, atsisveikino su visais ir palinkėjo paviešėjus laimingai sugrįžti
atgal.
Tėviškėje, Eglei atėjus, kilo neapsakoma linksmybė: visi giminės, visa
šeimyna ir kaimynai susirinko jos pažiūrėti. Vienas per kitą klausinėjo, kaip
ji ten gyvenusi su žalčiais. Ji tik pasakojo ir pasakojo. Visi ją vaišino ir meiliai
kalbino; ji ir nepajuto, kaip devynios dienos prašoko.
O tuo metu Eglės broliai, seserys ir tėvai galvojo, kaip čia padarius, kad jai grįžti pas žaltį nebereikėtų. Ir sutarė iškvosti vaikus, kaip jų motina, sugrįžusi
prie marių, šauks savo vyrą, o paskui, nuėjus į pamarę, jį pašaukti
ir užmušti.
Taip nutarę, pirmiausia išsivadino jie vyriausiąjį Eglės sūnų Ąžuolą į
girią. Apstojo jį ir kamantinėjo, bet šis apsimetė nieko nežinąs. Pliekė jį
rykštėmis, ką bedarė, bet iškvosti negalėjo. Paleisdami pagrasino nieko
nesakyti savo motinai. Antrą dieną išsivedė Uosį, paskui Beržą, bet ir iš tų
nieko neišgavo. Pagaliau išsiviliojo jauniausiąją Eglės dukterį Drebulę. Toji
iš pradžių taip pat sakėsi nežinanti, bet, pamačiusi iš po skvernų kyšant
rykštes, tuoj viską išplepėjo.
Tada visi dvylika brolių, paėmę dalgius, patraukė į pajūrį. Atsistojo ant
kranto ir šaukia:
Žilvine, Žilvinėli,
Jei tu gyvas, — pieno puta,
Jei negyvas, — kraujo puta…
Kai tik tas atplaukė, tuoj visi vyrai supuolė ir užkapojo jį. O sugrįžę namo,
nieko neprasitarė Eglei, ką padarę.
Praėjo ir devynios dienos. Eglė atsisveikino su visais, nuėjo į pajūrį ir
šaukia Žilviną:
Žilvine, Žilvinėli,
Jei tu gyvas, — pieno puta,
Jei negyvas, — kraujo puta…
Suviksėjo, sujudo jūra iš pat dugno, ir Eglė pamatė atplaukiant, atliūliuojant
su bangomis kraujo putą. Ir išgirdo ji savo vyro balsą:
— Tavo dvylika brolių mane dalgiais užkapojo, kaip mane šaukti, jiems
išdavė Drebulė, mūsų mylimiausioji dukrelė!

Susigraudino Eglė, apsiverkė ir, atsigręžusi į vaikus, tarė:
Drebulei —
Kad tu pavirstum į drebulėlę,
Kad tu drebėtum dieną naktelę,
Kad tau išpraustų lietus burnelę,
Kad iššukuotų vėjas galvelę!..
Sūnums —
Stokit, sūneliai, stipriais medeliais, —
Aš, jūs mamelė, liksiuos eglelė.
Kaip ji ištarė, taip ir įvyko: ir dabar ąžuolas, uosis ir beržas yra visų stipriausieji
mūsų medžiai, o drebulė ir šiandien, mažiausio vėjelio pučiama,
pradeda drebėti už tai, kad ji, drebėdama prieš savo dėdes, išdavė savo tikrą
tėvą ir motiną.

Parašykite komentarą