Milžinų likimas

Kadaise žemėje buvo daug milžinų. Jiems žygiuojant per girią, medžiailinkdavo po jų kojomis kaip pakelės smilgos. Platųjį Nemuną jieperžengdavo kaip upeliuką. Kartą Nemuno pakrantėje kirsdami medžiusdalijosi vienu kirviu per upę jį vis paduodami vienas kitam.

Kartą vienas milžinas ištroškęs išgėrė visą upę, bet ir toliau jį troškulys kamavo. O jo draugas atsigulė pailsėti ir pajuto, kad kažkas jam kojas kutena. Pasirodo, tai vilkas milžino pirštus graužė.

Kartą vieno milžino sūnus laukais vaikštinėjo ir pamatė artoją. Pakėlė jį, įsikišo į pirštinės nykštį kartu su žagre ir jaučiais. Grįžo namo ir rodo tėvui, ką radęs. Tėvas jam aiškina:

-Čia žmogus, už mus daug kartų mažesnis. Kai mūsų žemėje neliks, joje viešpataus žmonės.

Tėvui paliepus, vaikas nunešė ir paleido žmogų, kur buvo radęs. Kaip senasis milžinas sakė, taip ir nutiko — greitai žemėje milžinų nebeliko.

Daili voverės uodega

Kai Dievas kūrė gyvūnus, voverei davė tik nedidelę uodegėlę. Kiti
gyvūnai, kurie turėjo dideles ir gražias uodegas, ėmė iš jos šaipytis.
Tai išgirdusi voverė nuėjo pas Dievą ir tarė:
-Dievuli, visi iš manęs juokiasi, kad aš turiu tokią mažą uodegą.
Išklausęs skundą, davė jis voverei tokią uodegą, kokios neturėjo joks kitas gyvūnas.
Ir šiandien voverė savo pūsta uodega puikuojasi.

Kiškis ir beždžione

Kartą, sutikusi kiškį, beždžionė ėmė jį peikti:
—Nė minutės ramiai pabūti negali – tau vis žvalgytis ir dairytis reikia.
—O tu daugiau nieko neveiki, tik kasaisi, – atrėžė kiškis.
Pasiginčijo ir sutarė, kad kiškis visą dieną nesidairys, o beždžionė
nė karto nepasikasys.
Išaušus rytui, abu susitiko. Kiškis tupi nuleidęs akis žemyn, o beždžionė,
ant krūtinės sunėrusi rankas, sėdi ir nė krust.
Atėjus vidurdieniui, beždžionė neiškentė. Ji ėmė pirštu rodyti, kuriose
vietose ją kare sužeidę. Rodo ir ten, ir šen, ir čia, ir šičia. Berodydama
nagu tarsi netyčia vis pasikaso.
Kiškis irgi nesivaldo ir sako beždžionei:
—O mane kare priešai puolė. Šokinėjau ir į
tą, ir į aną pusę, ir kairėn, ir dešinėn.
Kur tik kiškio pirštas rodo, ten ir akys seka.
Taip juodu sulaukė saulėlydžio. Kiškis ištvėrė
neapsidairęs, o beždžionė – nepasikasiusi.

Dvi brangenybės

Kartą vienas karalius pasakė dviem savo tarnams:
-Tas, kuris pirmas apeis ratu visą karalystę trumpiausiu keliu, gaus
vieną iš dviejų mano didžiausių brangenybių.
Kol tie du ruošėsi, trečiasis tarnas, buvęs netoliese, priėjo prie karaliaus.
Apėjo šį ratu, o tada prabilo:
-Jūsų didenybe, ar dabar galiu gauti žadėtą brangenybę?
-O kodėl turėtum? – nesuprato karalius.
-Juk jūs ir esate mūsų karalystė, kurią aš apėjau, ar ne taip?
Karalius liko toks pamalonintas, kad atidavė tarnui abi savo brangenybes,
o kiti du tarnai nieko nepešę bumbėjo:
-Kur du pešasi, trečias laimi.

Katinas ir vilkas

Kartą lapė, keliaudama per mišką, sutiko vilką. Tas ir klausia, kur ji eina.

-Netrukdyk, vilke, esu katino žmona, – atrėžė laputaitė. Vilkas pagalvojo, kad turbūt katinas – svarbi asmenybė. Ir, lapės atsiprašęs, pakvietė ją su vyru į svečius.

katinas ir vilkas

Lapė nulėkė vyro kviesti, o vilkas grįžo namo ir kieme suruošė gardžiausius pietus. Tada įlindo į krūmus ir laukia svečių. Netrukus išgirdo, kad katinas ateina vis kartodamas: „Tai mažai, tai mažai.“ Vilkas sau stebisi: „Toks mažas gyvūnas, o mano, kad nepriės.“

Katinas, kieme apžiūrėjęs vaišes, ir toliau sau burba: „Tai mažai, tai mažai.“ Vaikšto atsargiai aplink besidairydamas. Vilkas krūmuose staiga krust, katinas kažin ką judant pamatęs kad šoks nagais draskyti! Vilkas išsigandęs kad spruko ir daugiau to katino nematė.

Kiškis ir lapė

Kartą žiemą kartu keliavo kiškis ir lapė. Abu buvo labai alkani. Lapei jau seniai žarna žarną rijo, o kiškis būtų galėjęs ir ausis iš to alkio nusigraužti. Ir staiga jie pamatė ateinančią mergaitę su pilna pintine šviežių bandelių.

Lapė ir sako kiškiui: – Kai mergaitė prieis arčiau, tu griūk ant žemės ir apsimesk negyvu. Ji pasilenks tavęs apžiūrėti, o aš tuo metu pintinę pačiupsiu.

lapė
lapė

Kaip tarė, taip ir padarė. Kiškis išsitiesė ant žemės, mergaitė priėjo prie jo, o lapė tuo metu pintinę su bandelėmis nukniaukė ir leidosi bėgti kiek įkabindama. Skubėjo lapė su ta pintine, nes nesiruošė su kiškiu grobiu dalytis ir pati viską suėsti norėjo. Supyko kiškis. Kai juodu pribėgo kūdrą, tarė lapei:

– -Matai eketę? Įmerk į ją uodegą, bematant žuvų užkibs. Papuotausime kaip ponai.

Lapė taip ir padarė. O po valandžiukės mato, kad uodega įšalo lede. Tada kiškis paėmė pintinę ir pasigardžiuodamas lapei matant sugraužė visas bandeles.

Parduotas protas

Miesto gatvėmis keliavo toks senukas ir šūkavo: „Parduodu savo protą!“ Kaip tik tuo metu pro šalį karieta dardėjo karalius. Jį senelio pasiūlymas labai sudomino. – Kiek už protą prašai? – Duok porą šimtų auksinių, ir mano protas – tavo, – tarė senukas. Tačiau karalius nesuprato, kaip tą protą reikės paimti. – Išgirsi vieną svarbų dalyką, prilygstantį mano protui, – toks ir bus tavo pirkinys. Karaliui sutikus, senelis sako: – Karaliau, tas dalykas būtų toks: „Daryk, ką nori, tačiau visada apgalvok, kas nutiks po to.“ Karalius nesuprato, ką žmogus norėjo pasakyti, tačiau ilgai patarimą prisiminė ir net liepė tuos žodžius visoje pilyje iškabinti. Kartą dėl kažko supykę dvariškiai surengė sąmokslą ir kirpėjui liepė nužudyti jo didenybę. Rytą užėjęs pas karalių, kirpėjas mato užrašą: „Daryk, ką nori, tačiau visada apgalvok, kas nutiks po to.“ Karalius dar ir pats tuos žodžius garsiai pakartojo. Kirpėjas išsigando pamanęs, kad karalius sąmokslą perprato, puolė jam kojų bučiuoti ir prašyti atleidimo. Taip ir karalius, ir kirpėjas liko sveiki.

Viską žino

Buvo tokia pora – vyras ir žmona, kurie neturėdavo kantrybės kitų išklausyti ir tuoj rėkdavo: „Žinom, kaip nežinosimi“ Kartą užklydo pas juos vienas žmogus ir davė stebuklingą paltą. – Jei apsivilkę juo užsisegsite vieną sagą, tai pakilsite gerą pusmetrį nuo žemės. Dvi sagos nuskraidins jus į pusiaukelę dangaus link, o visas tris užsisegę iš karto danguj atsidursite. Bet vyras nė neketino klausyti, kaip žemėn sugrįžti, ir šaukia kartu su žmona: „Žinom, kaip nežinosimi“ Tuoj apsirengė paltu, skrupulingai užsisagstė visas sagas ir kad šovė dangun. O žmona bėga ir šaukia, kad visi žiūrėtų į jos vyrą. Taip belėkdama žemėn nežiūrėjo ir nugarmėjo į prarają. Pasakojama, kad vyras danguje ereliu pavirto, o žmona, giliai tarpeklyje atsidūrusi, žuvimi tapo.

Ežys šienpjovys

ežys
ežys

Vienais metais lijo taip smarkiai, kad supuvo visas ūkininko
šienas. Be to, dar jo vaikai iš miško ežį parsinešė.
Ūkininkas supyko ir sako:
— Šieno visai neturim, o jūs dar ežį norit šerti.
Išgirdo ežys šį skundą ir nusprendė žmogui padėti. Naktį tiek šieno pripjovė, kad ryte daržinė
lūžte lūžo. Ūkininkas atsidėkodamas kasdien ežį
riešutų ir medaus košele maitino ir toliau savo namuose
miegoti leido.

Saulė, Šaltis ir Vėjas

Kartą beeidamas keliu žmogus išvydo kryžių. Priėjęs arčiau mato, kad prie jo trys vyrai sėdi. Vienas raudonas kaip liepsna, kitas išbalęs kaip popierius, o trečias dar keistesnis – storomis lūpomis. Žmogelis, nenorėdamas su jais reikalų turėti, tik kilstelėjo kepurę prieš kryžių ir pasileido kone tekinas šalin.

Saulė, Šaltis ir Vėjas
Saulė, Šaltis ir Vėjas

Kiek paėjęs mato, kad tie vyrai jį vejasi: – Kuriam iš mūsų tu pakėlei kepurę? – klausia. Žmogus nutarė pameluoti ir sako kepurę nukėlęs prieš storalūpį. Mat tas iš visų baisiausias.

Supyko raudonasis ir tarė: – Aš esu Saulė ir vasarą tave sudeginsiu. Storalūpis pasisakė esąs Vėjas ir žmogų ramina, kad numalšins gaisrą. Tada ir baltasis sako: – Aš – Šaltis. Kad manęs negerbi, tai sušaldysiu tave. Vėjas vėl žmogelį guodžia ir žada papūtęs šiltu vėju speigą nugalėti. – Džiaukis, kad man kepurę nukėlei, – sako jis. Nuėjo trys vyrai savo keliais, o žmogus džiaugėsi gerai pasirinkęs ir bėdos išvengęs.