Kadaise žemėje buvo daug milžinų. Jiems žygiuojant per girią, medžiailinkdavo po jų kojomis kaip pakelės smilgos. Platųjį Nemuną jieperžengdavo kaip upeliuką. Kartą Nemuno pakrantėje kirsdami medžiusdalijosi vienu kirviu per upę jį vis paduodami vienas kitam.
Kartą vienas milžinas ištroškęs išgėrė visą upę, bet ir toliau jį troškulys kamavo. O jo draugas atsigulė pailsėti ir pajuto, kad kažkas jam kojas kutena. Pasirodo, tai vilkas milžino pirštus graužė.
Kartą vieno milžino sūnus laukais vaikštinėjo ir pamatė artoją. Pakėlė jį, įsikišo į pirštinės nykštį kartu su žagre ir jaučiais. Grįžo namo ir rodo tėvui, ką radęs. Tėvas jam aiškina:
-Čia žmogus, už mus daug kartų mažesnis. Kai mūsų žemėje neliks, joje viešpataus žmonės.
Tėvui paliepus, vaikas nunešė ir paleido žmogų, kur buvo radęs. Kaip senasis milžinas sakė, taip ir nutiko — greitai žemėje milžinų nebeliko.