Liūtas ir dramblys

Liūtas nuo senų senovės buvo džiunglių karalius. Bet jis buvo toks rūstus ir negailestingas, kad kiti gyventojai nusprendė keliauti pas išminčių ir prašyti pagalbos.

liūtas ir dramblys
liūtas ir dramblys

Pone, – kreipėsi į išminčių gyvūnai, — padėkite mums ir suteikite drambliui jėgų sutramdyti liūtą! Išminčius taip ir padarė. Dramblys tapo toks galingas, kad išvarė liūtą iš miškų ir pats ėmė vadovauti karalystei. Tačiau jis buvo dar blogesnis valdovas, todėl žvėrys sugrįžo pas išminčių ir prašo: – Pone, atimkite iš dramblio teisę valdyti ir sugrąžinkite į sostą liūtą! – Ką gi, iš dviejų blogybių geriau pasirinkti mažesnę, – sutiko išminčius ir grąžino liūtą į jo sostą.

Paslaptinga troba

Kadaise vienam ūkininkui tarnavo labai plepi merga. Visiems ji buvo pripasakojusi, kad ūkininko troboje vaidenasi, vakarais ten baisu ir slogu. Troba, pasak mergos, dar ir pati baisi buvusi, pajuodusiomis sienomis ir aprūkusiais langais.

Vieną gūdžią naktį ta merga ant krosnies gulėjo ir išgirdo kažin ką per grindis krebždenant. Si persigando, o tas padaras perūžė per trobą ir dingo.

paslaptinga troba
paslaptinga troba

Kitą rytą merga puolė žmonėms skųstis, kad baisus siaubūnas naktį ją užpult norėjo. Ir tikrai, visi pamatė, kad prie krosnies kažkas pirštus buvo prikišęs. Žarijos iškedentos rusena, kažkas gerai bus uodegą nusvilęs! Bet niekam taip ir nepavyko išsiaiškinti, kas į namus buvo įsliūkinęs.

Meška ir rogutės

Kartą gyveno girioje meška, kuri žiemą nemiegodavo. Mat labai mėgo su rogutėmis nuo kalnų važinėti. Bet tos rogutės, kurias žmonės miške palikdavo žiemą mešką pamatę, jai buvo per mažos. Sulūždavo, vos meška ant jų savo platų užpakalį padėdavo.

Kartą rudoji užmatė žmogų, atvažiavusį arklinėmis rogėmis žabų prisikrauti. „Rogės – kaip tik man“, – pagalvojo meška ir tyliai prisėlino. Bet žmogaus ar šykštaus, ar drąsaus būta, gerai nežinau. Greičiausiai jis buvo šykštus, nes visai nepanoro savo rogių palikti ir namo sprukti. — Mainom, — sako ūkininkas. — Tu man — savo kailinius, o aš tau roges atiduosiu.

meška ir rogutės
meška ir rogutės

Imk, — sako meška ir pati sau galvoja: „Žiema jau įpusėjusi, sausis, kaip nors ištversiu.“ – O kaip man juos nusivilkti? – Žiūrėk, aš pririšiu tave virvėmis prie šito sauso gluosnio, kad nesimuistytum. Tada paimsiu peiliuką ir gražiai kailiuką nudirsiu. Tik žiūrėk, nekrutėk, kad neįdurčiau.

Pririšo jis mešką prie medžio, tada peiliuku kad durs jai į užpakalį. Suriaumojo meška ant viso miško, išvertė medį ir spruko kuo toliau nuo nedorėlio! Net barsukas nuo triukšmo pabudo. O žmogui tai kas — malkų pilnos rogės! Nuo to laiko barsukas sausį prabunda ir ant kito šono verčiasi, o meška žiemą miega ir rogučių neieško.