Meška ir rogutės | MusuGyvenimas.lt

Meška ir rogutės

Kartą gyveno girioje meška, kuri žiemą nemiegodavo. Mat labai mėgo su rogutėmis nuo kalnų važinėti. Bet tos rogutės, kurias žmonės miške palikdavo žiemą mešką pamatę, jai buvo per mažos. Sulūždavo, vos meška ant jų savo platų užpakalį padėdavo.

Kartą rudoji užmatė žmogų, atvažiavusį arklinėmis rogėmis žabų prisikrauti. „Rogės – kaip tik man“, – pagalvojo meška ir tyliai prisėlino. Bet žmogaus ar šykštaus, ar drąsaus būta, gerai nežinau. Greičiausiai jis buvo šykštus, nes visai nepanoro savo rogių palikti ir namo sprukti. — Mainom, — sako ūkininkas. — Tu man — savo kailinius, o aš tau roges atiduosiu.

meška ir rogutės
meška ir rogutės

Imk, — sako meška ir pati sau galvoja: „Žiema jau įpusėjusi, sausis, kaip nors ištversiu.“ – O kaip man juos nusivilkti? – Žiūrėk, aš pririšiu tave virvėmis prie šito sauso gluosnio, kad nesimuistytum. Tada paimsiu peiliuką ir gražiai kailiuką nudirsiu. Tik žiūrėk, nekrutėk, kad neįdurčiau.

Pririšo jis mešką prie medžio, tada peiliuku kad durs jai į užpakalį. Suriaumojo meška ant viso miško, išvertė medį ir spruko kuo toliau nuo nedorėlio! Net barsukas nuo triukšmo pabudo. O žmogui tai kas — malkų pilnos rogės! Nuo to laiko barsukas sausį prabunda ir ant kito šono verčiasi, o meška žiemą miega ir rogučių neieško.

Parašykite komentarą