Vienais metais lijo taip smarkiai, kad supuvo visas ūkininko
šienas. Be to, dar jo vaikai iš miško ežį parsinešė.
Ūkininkas supyko ir sako:
— Šieno visai neturim, o jūs dar ežį norit šerti.
Išgirdo ežys šį skundą ir nusprendė žmogui padėti. Naktį tiek šieno pripjovė, kad ryte daržinė
lūžte lūžo. Ūkininkas atsidėkodamas kasdien ežį
riešutų ir medaus košele maitino ir toliau savo namuose
miegoti leido.