Kiekvieną rytą, kai tik nubundu, nors akimirkai prabėga vaizdinys iš praeities. Aš niekuomet nežinau, ką pasakysi
staiga atėjusi į mano mintį. Stebiuosi, ar tai mano ilgesys
sugrąžina Tavąsias rankas ir akis, ar tai Tavo meilė atskraidina veido šypseną ir širdies šilumą.
Tavasis gerumas, Mama, vaikštantis po mano gyvenimą, visuomet atsiranda šalia, kai esu sunkiausiose minutėse, valandose ar dienose. Tuomet ypatingai jaučiu mūsų
dvasinį ryšį.
Žinau, kad galiu klausti patarimo ar prašyti paguodos
ir pas kitus žmones, tačiau net tokio poreikio nejaučiu. Tu
vienintelė gali išklausyti nepasmerkusi, suprasti nepajuokusi, atleisti ne apkalbėjusi.
Nepagalvok, brangi Mama, kad prisimenu Tave tik
tuomet, kai sunku… Ne — mano Švenčių Saule! Ne — mano
Laimės Žvaigždele! Ne — mano Meilės Gėlele! Aš esu Tavo
didžiulės šventės džiaugsme visa širdimi. Apkabinu Tave ir
bučiuoju.