Niekas negali sunaikinti mano ilgesio Tau, mylima
Dukrele. Kai, rodos, visi žmonės eina gyvenimo gatvėmis —
aš tarsi stoviu vietoje, kur nebevaikšto laikrodžių strėlės
nuo saulės ligi mėnesėlio. Kai, rodos, visi žmonės triumfuoja
švenčių metu — aš tarsi nebūtyje esu ir nejaučiu jokios
laimės ar džiaugsmo, nes labai seniai mačiau Tave.
Mano meilė ir atsidavimas Tavo gyvenimui pasidalijo į
milijardus pėdų, kuriomis matuoju kelią į tolybes. Ten plaka
Tavo širdis, o čia — aš viena kenčiu be Tavęs.