pelės | MusuGyvenimas.lt

Miesto ir kaimo pelė

Gyveno kaime pelė, kuri nebuvo nei labai turtinga, nei vargšė: turėjo užtektinai visko, ko reikia gyvenime. Jos kukliame urvelyje buvo tvarkinga ir jauku. Vieną dieną ji pasikvietė į svečius draugę, kuri gyveno mieste.

Žinoma, kaimo pelė norėjo ypatingai palepinti viešnią. Tad ant vaišių stalo buvo visko, kuo tik gali pasigirti kaimo gyventojai: gardžios duonos, saldžios uogienės, šviežio pieno ir kitokių kaimiškų gėrybių. Tačiau juodviem besėdint už stalo kaimo pelė pastebėjo, kad draugė beveik nieko neragauja, tik knibinėja nedidelį sūrio gabalėlį. – Kodėl tu nieko nevalgai? – paklausė ji draugės. – Gal tau neskanūs mano valgiai? — Ne, ką tu, viskas labai skanu! — pasiskubino užtikrinti miesto pelė, nenorėdama įžeisti savo draugės. — Matai, aš tiesiog įpratusi prie kitokio maisto!

pelė
pelė

Kaimo pelė labai susidomėjo. – Ir ką gi tu valgai, pavyzdžiui, pietums? – paklausė ji draugę. Miesto pelė ėmė vardinti visus skanėstus, kuriuos įprasta valgyti mieste: – O, pas mus yra sūrių iš įvairiausių kraštų, sausainių ir pyragų iš garsiausių pasaulio kepyklų, sriubų, kepsnių, dešrų, žuvies ir apkepo, ir viskas pagaminta geriausių virtuvės meistrų! Kaimo pelei visa tai padarė nepaprastą įspūdį. — Turėtum pati viso to paragauti, – pasiūlė miesto pelė. – Vyk kartu su manimi!

Kitą dieną kaimo pelė susiruošė į kelionę ir patraukė su drauge į miestą. Pralindusios pro siaurą plyšį miesto sienoje, po kurio laiko jos priėjo nuostabaus grožio rūmus. – Tai čia tavo namai? – negalėdama atsitokėti paklausė kaimo pelė draugės. – Taip, aš čia gyvenu. Tai karaliaus rūmai! – išdidžiai atsakė miesto pelė.

Patekusios vidun ir aplaksčiusios rūmus, pelės šmurkštelėjo į puošnią menę. Joje stovėjo didžiulis stalas, viliojantis prabangaus pokylio likučiais. Kaimo pelė nenorėjo patikėti savo akimis — ant stalo puikavosi krūvos skanėstų: tortų, pyragaičių, kumpių, paštetų, saldainių ir kitokių gėrybių! Su didžiausiu malonumu abi draugužės puolė ragauti visų gardumynų. Tačiau jau po akimirkos jos pašiurpo, išgirdusios piktą šnypštimą. Karaliaus katinas žaibiškai puolė prie jų, išskėtęs aštrius nagučius!

Tik vargais negalais vikrioms pelytėms pavyko išsisukti iš gresiančio pavojaus. Vos pasiekusi saugų urvelį, kaimo pelė susikrovė mantą ir susiruošė atgal į namus.

Žinai, čia tyko per daug pavojų, — pasakė ji draugei. — Savo namuose jaučiuosi geriau. Man smagiau gyventi kad ir kukliai, bet užtat saugiai ir ramiai!