Erelis ir vėžlys [ PASAKA ] | MusuGyvenimas.lt

Erelis ir vėžlys [ PASAKA ]

Kartą vėžlys pamatė danguje skrajojantį didingą erelį. Nešamas vėjo, jis iš lėto sklendė dangaus skliautu ir nutūpė aukštoje kalno viršūnėje, iš kurios oriai žvelgė į apačioje besidriekiantį kraštovaizdį. Vėžlys negalėjo atsižavėti ereliu.

Kai erelis nusileido prie tvenkinio atsigerti, vėžlys sukaupė visą drąsą ir priplaukė prie jo. – Kaip norėčiau būti toks kaip tu ir bent kartelį paskraidyti! – tarė vėžlys ereliui. – Visai be reikalo! – nusijuokė erelis purtydamas galvą. – Vėžliai nesutverti skraidyti! Jiems skirta gyventi žemėje ir vandenyje. Ir tai yra puiku! Tačiau vėžlys nebuvo linkęs taip greitai nusileisti. – Na, būk geras, paimk mane su savimi — tik vieną vienintelį kartelį! – toliau maldavo jis erelio. – Bet juk sakau tau, kad vėžliai negali skraidyti! – paniuręs nenorėjo sutikti erelis.

Tačiau vėžlys ėmė taip graudžiai raudoti, kad jo skruostu net nuriedėjo gaili ašarėlė. – Na, gerai jau, tik neverk, – atsiduso erelis, negalėdamas atsilaikyti prieš vėžlio maldavimus. Nudžiugęs vėžlys vikriai išsiropštė į sausumą, o erelis sugriebė jo šarvą nagais ir, galingai sumojavęs sparnais, pakilo į dangų. Po akimirkos jie jau buvo tarp debesų.

vėžlys
vėžlys

Vėžlys nė nespėjo susigaudyti, kas su juo darosi. Vis tolstančios žemės vaizdas buvo toks nepažįstamas ir kvapą gniaužiantis, kad pamažu ėmė darytis baugu ir nejauku. Pakilus virš kalnų, vėžlys pradėjo taip spurdėti, kad erelis nebepajėgė jo išlaikyti ir paleido kristi žemėn. O kadangi vėžlys trenkdamasis neįtraukė galvos, per savo kvailumą užsidirbo didžiulį skausmingą gumbą kaktoje. Nes vėžliai juk tiesiog nesutverti skraidyti!

Įsidėmėk:
Aukštai kilęs,
gali žemai kristi.

Parašykite komentarą