Sumanus šikšnosparnis [ Pasaka ]

šikšnosparnis
šikšnosparnis

Beskrajodamas naktiniu dangumi, šikšnosparnis taip užsisvajojo, kad netikėtai ėmė ir nukrito į pievą. Jam nespėjus nė apsidairyti, kaipmat atskuodė žebenkštis, džiaugdamasi iš dangaus nukritusiu gardžiu kąsneliu. Išsigandęs šikšnosparnis ėmė gailiai cypti: – Būk gera, pasigailėk manęs! Tačiau žebenkštis nesileido perkalbama: – Nė nesiruošiu! Suėdu kiekvieną paukštį, nes tiesiog negaliu jų pakęsti!

Šikšnosparnis valandėlę sukluso ir su palengvėjimu tarė: – Bet aš juk ne paukštis! Argi nematai, kad aš pelė? – Nejaugi? – nustebo žebenkštis ir susidomėjusi ėmė apžiūrinėti šikšnosparnį iš visų pusių. – Iš tikrųjų! – sušuko šikšnosparnis. – Aš ir pats negaliu pakęsti paukščių! – Na, jei jau taip, tai ką gi… – atsiduso žebenkštis ir paliko šikšnosparnį ramybėje.

Džiaugdamasis, kad išvengė pražūties, šikšnosparnis suplazdeno sparnais ir pakilo į orą, bet apimtas palaimos neapsižiūrėjo ir vėl nukrito į žolę. Čia kur buvęs, kur nebuvęs iškart prisistatė alkanas barsukas. Šikšnosparnis dar bandė pasprukti, tačiau barsukas didžiulėmis letenomis kaipmat nutvėrė jį už pakarpos.

Vargšui šikšnosparniui nieko kita nebeliko, kaip tik maldauti pasigailėjimo. – Būk geras, pasigailėk manęs! — gailiu balseliu sucypė jis. Tačiau barsukas tik pakratė galvą: – Nė negalvoju! Suėdu kiekvieną pelę, nes tiesiog negaliu jų pakęsti!

Šikšnosparnis su palengvėjimu atsiduso ir tarė: – Ką tu sakai? Nekenti pelių? Bet aš juk ne pelė, o paukštis! Aš pats negaliu pakęsti pelių! Nustebęs barsukas ėmė apžiūrinėti šikšnosparnį iš visų pusių, apuostė jo sparnus ir patraukė pečiais. – Na ką gi, jei jau taip, tada tave paleisiu, – tarė jis ir nubėgo savo keliais.

Šikšnosparnis palengva atgavo žadą. Jau antrąkart šią naktį jam pavyko išsisukti iš mirtino pavojaus tik todėl, kad buvo nuovokus ir nepasimetė pavojaus akivaizdoje.

Karvė, avis, ožka ir liūtas [ Pasaka ]

Kartą vaikštinėdamos karvė, avis ir ožka labai išalko, tačiau niekaip negalėjo susirasti maisto. Kadangi visos trys nebuvo taiklios ir patyrusios medžiotojos, todėl nusprendė pasikviesti į draugiją liūtą. Netrukus jie visi kartu sumedžiojo didžiulį elnią, kurio būtų pakakę visiems pasistiprinti. Tačiau padalijęs grobį į keturias dalis, liūtas uždėjo savo galingą leteną ir tarė:

Pirmoji dalis skirta man, kadangi esu liūtas! Antrąją dalį taip pat pasiimsiu aš, nes esu narsiausias! Trečiąją dalį būsite priverstos skirti man už tai, kad esu už jus stipresnis! O jei kuri nors iš jūsų išdrįs paliesti ketvirtąją dalį, sulauks didelės bėdos! Dabar karvė, avis ir ožka suprato, kad labai apsiriko, susidėjusios su liūtu. Medžioklėje jis buvo vertingas bendrininkas. Tačiau dalybose jo bičiulystė išgaravo kaip dūmas, o jos negalėjo apsiginti.

Pasitikėk, bet ne visais!

Šernas ir lapė [ Pasaka ]

šernas
šernas

Vieną ankstyvą vasaros rytą lapė vaikštinėjo po mišką gėrėdamasi tyla ir ramybe. Netikėtai jos ausis pasiekė kažkokie garsai, sklindantys iš krūmų. Suklususi lapė pasuko ieškoti ramybės trikdytojo.

Netrukus ji pamatė šerną, galandantį dantis į medžio kamieną. – Ko čia dabar be reikalo vargsti? — paklausė lapė. — Juk nė iš tolo nesimato jokio medžiotojo nei kokio kito pavojaus, kurį turėtum gindamasis pasitikti iššiepęs aštrias iltis!

— O tai kada man galąsti savo iltis? — atkirto sernas. — Dabar aplink taiku ir tylu. O kai iškils pavojus, laiko nebebus. Todėl geriau pasiruošti iš anksto. Taip man daug ramiau! Suvokus šerno apdairumą, lapei beliko tik pritariamai linktelėti. -Taip, taip, suprantu, – tarė ji šernui, – esi tikrai išmintingas, nes ramiais laikais neužmiršti, kad reikia būti pasiruošus ir neramiems.

lapė
lapė

Kiškis ir vėžlys [ Pasaka ]

Greitakojis kiškis labai puikavosi, kad yra neprilygstamas bėgikas. Kartą pamatęs kelyje pamažu slenkantį vėžlį, prišoko prie jo ir ėmė šaipytis: – Ei tu, kerėpla! Ko gero, net akmuo juda greičiau už tave! Vėžliui lig tol niekada nebuvo atėję į galvą eiti su kuo nors lenktynių. Tačiau tokia pašaipa jį baisiausiai suerzino. – Tai bent įžūlumas! Ar tu jau toks įsitikinęs, kad esi už mane greitesnis? – metė jis iššūkį kiškiui.

kiškis
kiškis

— Žinoma, kad taip — nėra net ko abejoti! — pašaipiai nusijuokė kiškis. -Tai išmėginkime jėgas lenktynėse, – atkirto vėžlys. – Tada ir paaiškės, kuris iš mūsų greitesnis. Toks vėžlio pasiūlymas labai nustebino kiškį, bet jis nedelsdamas sutiko. Juk pergalė buvo užtikrinta! Tučtuojau abu aptarė lenktynių trasą. Jie turėjo perbėgti visą didžiulę girią.

Netrukus prie lenktynių trasos susirinko gausybė susidomėjusių miško gyventojų. Apuokas davė starto ženklą, ir lenktynės prasidėjo. Vėžlys rėpliojo pamažu, bet atkakliai ir užtikrintai. Kiškis gi puolė šuoliuoti strimgalviais. Tačiau kelias ligi tikslo pasirodė besąs ilgesnis nei manyta. Beliuoksėdamas tokiais didžiuliais šuoliais kiškis pavargo. Likus visai nedaug iki pabaigos, jis šnopuodamas prigulė ant žolės, kad truputėlį pailsėtų. Nespėjo nė suvokti, kaip ėmė ir užmigo.

vėžlys
vėžlys

Tik džiaugsmingi žiūrovų sveikinimai pažadino jį iš snaudulio. Vėžlys jau buvo pasiekęs tikslą ir laimėjęs lenktynes! Kiškiui neliko nieko kita, kaip pripažinti, kad jis iš puikybės save pervertino. Jo greitumas nelėmė pergalės – lėtapėdis vėžlys įveikė jį savo užsispyrimu.

įsidėmėk: Atkaklumas dažnai padeda pasiekti tikslą.

Povas ir kuosa [ Pasaka ]

Kartą susiginčijo povas ir kuosa, kuris iš jų vertingesnis. – Ir kuo gi tu gali pasigirti? – tarė pasipūtėlis povas kuosai. – Esi menkas neišvaizdus paukštelis varganomis pilkomis plunksnomis. Užtat pažvelk į mane – niekas pasaulyje neturi ilgesnių ir gražesnių plunksnų!

Povas
Povas

Sulig tais žodžiais povas išskleidė plunksnas tarsi švytintį puslankį ir ėmė išdidžiai žingsniuoti pirmyn atgal, puikuodamasis pries mažąją kuosą.

kuosa
kuosa

— Tu teisus, — sutiko kuosa, — tavo plunksnų spalvos išties nepakartojamos. Niekada nesu mačiusi už jas gražesnių! Bet tam, kas svarbiausia, jos visiškai negali pasitarnauti! Apstulbęs povas sulaikė žingsnį. – Ką tu nori pasakyti? – paklausė jis stebėdamasis. Tą akimirką kuosa tik mostelėjo sparnais ir ėmė kilti vis aukštyn ir aukštyn. -Tiek tos naudos, jei vis tiek negali skraidyti! – sušuko kuosa, palikdama suglumusį povą ant žemės. Dabar povas suvokė, kad yra dalykų, svarbesnių už grožį.

Liūtas ir pelė [ Pasaka ]

Kartą bekeliaudama maža pelytė pamatė žolėse miegantį liūtą. Priėjusi arčiau, smalsuolė ėmė apžiūrinėti jį iš visų pusių. Dar labiau įsidrąsinusi pelytė net užsiropštė ant liūto. Kai pasiekė pasišiaušusią liūto galvą, šis pabudo ir tvirta letena sučiupo mažąją drąsuolę.

liūtas
liūtas

Piktai riaumodamas, liūtas jau ruošėsi suėsti ramybės drumstėją. Tačiau pelytė ėmė gailiai cypti: – Ak, aš labai gailiuosi! Ir labai prašau man atleisti! Aš tikrai nenorėjau jums trukdyti, didysis, galingasis liūte! Nustebęs liūtas sukluso ir, apimtas smalsumo, sužiuro į pelytę. O šioji nesiliovė toliau maldavusi: – Ak, jei manęs pasigailėsite, galbūt vieną dieną ir aš galėsiu jums pagelbėti! Liūtas smagiai nusikvatojo – ir kaipgi toks menkas padaras kaip ši pelė galėtų jam padėti? Vis dėlto pasigailėjęs paleido ją laisvėn.

Kurį laiką ta įžūli pelė dar neišėjo liūtui iš galvos. Tačiau ilgainiui jis ją pamiršo. Bet atsitiko taip, kad kartą liūtas, ieškodamas maisto, per daug priartėjo prie gyvenvietės ir neapdairiai įkliuvo į žmonių paspęstas pinkles. Jis bemat susivokė pakliuvęs į tankiai suregztą tinklą, tačiau jau buvo per vėlu! Kiek besistengė ir plėšėsi, iš tinklo ištrūkti nepavyko.

pelė
pelė

Niekaip neišsivaduodamas liūtas ėmė baisiai staugti – pradžioje iš įsiūčio, o vėliau – iš nevilties.

Jis staugė taip garsiai, kad buvo girdėti labai toli. Mažoji pelytė taip pat išgirdo liūto staugimą ir kiek įkabindama nuskuodė į tą vietą.

— Valandėlę! Tuoj tave išvaduosiu! — sušuko ji liūtui. — Tu buvai man geras, todėl dabar džiaugiuosi, galėdama tau atsidėkoti. Kibusi į darbą, savo mažais, bet aštriais dantukais pelytė netruko sukapoti tinklo virvių. Pagaliau liūtas galėjo išsilaisvinti iš pančių. – Ačiū tau, mažoji pelyte! – tarė dėkodamas liūtas. — Niekada negalvojau, kad toks menkutis padarėlis kaip pelė galėtų padėti man, dideliam ir stipriam liūtui. Tačiau tu padėjai man sužinoti naujų dalykų!

Lapė ir gandras [ Pasaka ]

Lapė ir gandras nuo seno gyveno kaimynystėje. Tačiau vienas kito tiesiog negalėjo pakęsti – mat ilgasnapis per garsiai kalendavo, o smalsioji kūmutė mėgo pasidairyti pro tvorą, kas dedasi kaimyno sode.

lapė
lapė

Kartą lapė nusprendė iškrėsti gandrui piktą pokštą. – Kaimynėli, – saldžiai tarė ji, – norėčiau pakviesti tave vakarienės, todėl labai apsidžiaugsiu, jei ateisi pas mane šiandien vakare. Toks kvietimas labai nustebino gandrą, tačiau nenorėdamas pasirodyti nemandagus, vakare jis vis dėlto nuėjo pas lapę.

Tačiau jiems dar nepradėjus vakarieniauti, gandras suvokė lapės suktybę. Ant stalo garavo labai gardi sriuba, bet ji buvo patiekta tokiose plokščiose lėkštėse, kad gandras savo snapu niekaip negalėjo jos paragauti.

Apsimetėlė lapė tačiau elgėsi taip, lyg nieko nepastebėtų. – Na, kaimynėli, paragauk gi nors truputėlį!- meilikaujamai įkalbinėjo ji gandrą. – Juk tikrai gardi sriubytė! Gandras neišsidavė pykstąs, nors lapės elgesys baisiausiai jį įsiutino. Vos grįžęs į namus, jis ėmė kurpti keršto planą. Visą naktį nemigęs, paryčiais jį jau turėjo. Ilgai nedelsdamas, nukeliavo pas lapę ir tarė: – Atsidėkodamas už puikias vaišes, norėčiau šįvakar pakviesti tave pavakarieniauti mano namuose.

gandras
gandras

Lapė nujautė, kad gandras irgi sumanė ją apmauti, tačiau vis dėlto nuėjo pas jį į namus.

Bet vos tik pamačiusi padengtą stalą, lapė suprato gandro klastą. Visi valgiai buvo patiekti tokiuose aukštuose, siauruose induose, kad tik gandras savo ilgu snapu galėjo juos pasiekti. — Skanaus! – tarė gandras ir puolė vakarieniauti su didžiausiu apetitu. Lapė gi liko tą vakarą alkana. Tačiau vieno svarbaus dalyko ji pasimokė:

Ko nenori sulaukt iš kitų, to paties nedaryki ir tu.

Erelis ir vėžlys [ PASAKA ]

Kartą vėžlys pamatė danguje skrajojantį didingą erelį. Nešamas vėjo, jis iš lėto sklendė dangaus skliautu ir nutūpė aukštoje kalno viršūnėje, iš kurios oriai žvelgė į apačioje besidriekiantį kraštovaizdį. Vėžlys negalėjo atsižavėti ereliu.

Kai erelis nusileido prie tvenkinio atsigerti, vėžlys sukaupė visą drąsą ir priplaukė prie jo. – Kaip norėčiau būti toks kaip tu ir bent kartelį paskraidyti! – tarė vėžlys ereliui. – Visai be reikalo! – nusijuokė erelis purtydamas galvą. – Vėžliai nesutverti skraidyti! Jiems skirta gyventi žemėje ir vandenyje. Ir tai yra puiku! Tačiau vėžlys nebuvo linkęs taip greitai nusileisti. – Na, būk geras, paimk mane su savimi — tik vieną vienintelį kartelį! – toliau maldavo jis erelio. – Bet juk sakau tau, kad vėžliai negali skraidyti! – paniuręs nenorėjo sutikti erelis.

Tačiau vėžlys ėmė taip graudžiai raudoti, kad jo skruostu net nuriedėjo gaili ašarėlė. – Na, gerai jau, tik neverk, – atsiduso erelis, negalėdamas atsilaikyti prieš vėžlio maldavimus. Nudžiugęs vėžlys vikriai išsiropštė į sausumą, o erelis sugriebė jo šarvą nagais ir, galingai sumojavęs sparnais, pakilo į dangų. Po akimirkos jie jau buvo tarp debesų.

vėžlys
vėžlys

Vėžlys nė nespėjo susigaudyti, kas su juo darosi. Vis tolstančios žemės vaizdas buvo toks nepažįstamas ir kvapą gniaužiantis, kad pamažu ėmė darytis baugu ir nejauku. Pakilus virš kalnų, vėžlys pradėjo taip spurdėti, kad erelis nebepajėgė jo išlaikyti ir paleido kristi žemėn. O kadangi vėžlys trenkdamasis neįtraukė galvos, per savo kvailumą užsidirbo didžiulį skausmingą gumbą kaktoje. Nes vėžliai juk tiesiog nesutverti skraidyti!

Įsidėmėk:
Aukštai kilęs,
gali žemai kristi.

Godus šuo [ PASAKA ]

Didžiulis alkanas šuo bastėsi po apylinkes ieškodamas kuo čia pasistiprinus. Netrukus jis pamatė nedidelį šuniuką, besiruošiantį doroti gardžią dešrelę. Matydamas tokį viliojantį grobį, dičkis iškart puolė prie mažylio. Kadangi šis buvo silpnesnis, kova ilgai netruko. Nuskriaustas mažylis gailiai inkštė, stebėdamas, kaip užpuolikas dumia šalin su jo pietumis.

ŠUO
Šuo

Neatsidžiaugdamas tokia sėkme, dičkis dairėsi ramesnės vietelės, kur galėtų netrikdomas sukirsti grobį. Belėkdamas jis pasiekė tiltuką, vedantį per upelį. Netyčia pažvelgęs nuo tiltuko žemyn, sustojo lyg įbestas: iš vandens į jį spoksojo šuo, aštriais dantimis godžiai įsikandęs storą dešrelę.

„Tai bent sėkminga dienelė! — pagalvojo šuo. – Anas atrodo mažesnis už mane, tačiau jo dešrelė tikrai didesnė – ją iš to bėdžiaus ir atimsiu!“ Nieko nelaukęs, dičkis šoko nuo tiltelio į vandenį ir, irdamasis letenomis ėmė nekantriai dairytis. Tačiau jokio kito šuns vandenyje nebuvo! „Ir kur jis galėjo pradingti? – stebėjosi dičkis – Juk ką tiktai buvo čia!“

Pagaliau supratęs, kad ano šuns neberas, dičkis ėmė piktai loti. Čia jis staiga prisiminė dešrelę, kurią laikė nasruose prieš šokdamas į vandenį. Kurgi toji prapuolė? Suirzęs nėrė į dugną, ieškodamas prarasto grobio. Tačiau dešrelės niekur nesimatė. O juk visai neseniai dičkis dar laikė įsikandęs ją dantyse ir būtų galėjęs skaniai papietauti! Deja, prarado ją per savo kvailą godumą.