Pasakos | MusuGyvenimas.lt

Miesto ir kaimo pelė

Gyveno kaime pelė, kuri nebuvo nei labai turtinga, nei vargšė: turėjo užtektinai visko, ko reikia gyvenime. Jos kukliame urvelyje buvo tvarkinga ir jauku. Vieną dieną ji pasikvietė į svečius draugę, kuri gyveno mieste.

Žinoma, kaimo pelė norėjo ypatingai palepinti viešnią. Tad ant vaišių stalo buvo visko, kuo tik gali pasigirti kaimo gyventojai: gardžios duonos, saldžios uogienės, šviežio pieno ir kitokių kaimiškų gėrybių. Tačiau juodviem besėdint už stalo kaimo pelė pastebėjo, kad draugė beveik nieko neragauja, tik knibinėja nedidelį sūrio gabalėlį. – Kodėl tu nieko nevalgai? – paklausė ji draugės. – Gal tau neskanūs mano valgiai? — Ne, ką tu, viskas labai skanu! — pasiskubino užtikrinti miesto pelė, nenorėdama įžeisti savo draugės. — Matai, aš tiesiog įpratusi prie kitokio maisto!

Kaimo pelė labai susidomėjo. – Ir ką gi tu valgai, pavyzdžiui, pietums? – paklausė ji draugę. Miesto pelė ėmė vardinti visus skanėstus, kuriuos įprasta valgyti mieste: – O, pas mus yra sūrių iš įvairiausių kraštų, sausainių ir pyragų iš garsiausių pasaulio kepyklų, sriubų, kepsnių, dešrų, žuvies ir apkepo, ir viskas pagaminta geriausių virtuvės meistrų! Kaimo pelei visa tai padarė nepaprastą įspūdį. — Turėtum pati viso to paragauti, – pasiūlė miesto pelė. – Vyk kartu su manimi!

Kitą dieną kaimo pelė susiruošė į kelionę ir patraukė su drauge į miestą. Pralindusios pro siaurą plyšį miesto sienoje, po kurio laiko jos priėjo nuostabaus grožio rūmus. – Tai čia tavo namai? – negalėdama atsitokėti paklausė kaimo pelė draugės. – Taip, aš čia gyvenu. Tai karaliaus rūmai! – išdidžiai atsakė miesto pelė.

Patekusios vidun ir aplaksčiusios rūmus, pelės šmurkštelėjo į puošnią menę. Joje stovėjo didžiulis stalas, viliojantis prabangaus pokylio likučiais. Kaimo pelė nenorėjo patikėti savo akimis — ant stalo puikavosi krūvos skanėstų: tortų, pyragaičių, kumpių, paštetų, saldainių ir kitokių gėrybių! Su didžiausiu malonumu abi draugužės puolė ragauti visų gardumynų. Tačiau jau po akimirkos jos pašiurpo, išgirdusios piktą šnypštimą. Karaliaus katinas žaibiškai puolė prie jų, išskėtęs aštrius nagučius!

Tik vargais negalais vikrioms pelytėms pavyko išsisukti iš gresiančio pavojaus. Vos pasiekusi saugų urvelį, kaimo pelė susikrovė mantą ir susiruošė atgal į namus.

Žinai, čia tyko per daug pavojų, — pasakė ji draugei. — Savo namuose jaučiuosi geriau. Man smagiau gyventi kad ir kukliai, bet užtat saugiai ir ramiai!

Liūtas ir lapė [ Pasaka ]

pagal MusuGyvenimas

Artėjant senatvei liūtas ėmė jausti, kad jo dienos eina prie pabaigos. Karčiai pražilo, jėgos seko, ir didžiąją dalį laiko jis praleisdavo gulėdamas savo oloje. Išeiti laukan, juolab į medžioklę, jau beveik nebeturėjo galios. Šiaip ar taip, grėsė badas. „Nejaugi teks sulaukti tokio vargano galo? – liūdnai svarstė liūtas. – Man, žvėrių valdovui ir karaliui? Ne, nevalia taip lengvai pasiduoti! Reikia sugalvoti ką nors gudresnio!“

Kiek pasvarstęs liūtas liepė paskelbti visoje karalystėje apie artėjančią savo mirtį ir įsakė visiems pavaldiniams paeiliui atvykti pas jį į olą. – Norėčiau akis į akį su kiekvienu atsisveikinti, – pareiškė liūtas, ir visiems žvėrims teko paklusti jo norui. Pamažu vienas po kito jie ėmė traukti į valdovo olą.

Bet vos tik jie įžengdavo vidun, liūtas iškart juos suėsdavo! Atsisveikinti su žvėrių karaliumi atėjo ir lapė. Tačiau gudri kūmutė neskubėjo lįsti į olą ir ėmė šniukštinėti, kas čia vyksta. „Keista! – paslampinėjusi aplinkui pagalvojo lapė ir sunerimo. – Kiek jų ten jau įžengė, tačiau nė vienas neišlindo atgal! Ola, be abejo, didžiulė, bet suėjus šitokiai daugybei, joje jau turėtų būti nemenka kamšatis!“

Neprarasdama budrumo, lapė atsargiai žengė prie olos angos ir stabtelėjo. – Garbusis žvėrių karaliau, atėjau atsisveikinti ir palinkėti viso ko geriausio! – sušuko ji tebestovėdama tarpduryje ir iškart apsisuko atgal. – Sveika, lapute! Vai, kokia tu vėlyva! – suvaitojo liūtas, vaizduodamas gulintį mirties patale. – Bet užeik gi vidun ir bent truputį praskaidrink man nuotaiką!

Tačiau lapė nesileido taip lengvai apmulkinama: – Ak, tai Jūsų Didenybė vienas? – Na taip, lankėsi čia vienas kitas, bet visi tokie nuobodūs, kad ilgai neužsibuvo, — nepasimetė liūtas. – Tačiau pamatęs tave labai apsidžiaugiau, nes tu tokia protinga ir įdomi pašnekovė! Pajutęs, kad lapė kažką įtaria, liūtas jau griežtesniu balsu pridūrė: – Na, prieik gi arčiau! Įsakau tau!

Mano valdove, – vaidindama nuolankią pavaldinę tarė lapė, – aš tikrai nesu tokia išmintinga, kokia mane laikote. Matau smėlyje daugybę pėdsakų, vedančių j olą, bet nė vieno iš jos. Kadangi mano galva neišneša, kaip taip gali būti, nerasdama atsakymo ir nenorėdama įžeisti tamstos savo neišmanymu, verčiau apsigręžusi trauksiu sau į namučius! Taip gudriai laputei pavyko išnešti sveiką kailį: būdama apdairi ji teisingai išsiaiškino pėdsakų reikšmę!

Prieš įžengdamas liūto olą, gerai pagalvok!

Kiškiai ir varlės [ Pasaka ]

pagal MusuGyvenimas

Kiškių bendruomenė jautėsi labai nelaiminga: savajame slėnyje be paliovos persekiojami kitų žvėrių, jie gyveno nuolatiniame pavojuje ir baimėje. Sykį visiems susirinkus kartu, vienas kiškis išėjo į priekį ir tarė: – Tik pagalvokite! Žmonės, šunys, ereliai ir kiti visokio plauko plėšrūnai be perstojo mums grasina! Nė vienos dienos negalime pragyventi ramiai! Reikia vienąsyk padaryti tam galą!

Pasigirdo pritariantys balsai. – Bet kaip mums to pasiekti? – beviltiškai klausė kiškiai. – Imkime ir iškeliaukime į kitus kraštus, – pasiūlė sumanusis. – Man regis, geresnės išeities nėra: vis tiek čia ne gyvenimas. Visi kiškiai sutiko. Tada jie nusprendė vykti kartu ieškoti naujos tėvynės.

Kaip tarė, taip padarė – kiškiai susikrovė mantą ir visu būriu leidosi į kelią. Palikę savo gimtąjį slėnį, netrukus jie pasiekė didžiulį tvenkinį. Pamačiusios priartėjus tokią gausybę kiškių, baisiausiai sunerimo čia gyvenusios varlės, lig tol ramiausiai sau tupėjusios ant kranto. Garsiai kvarkdamos jos išsilakstė po pievą, o viena kita įšoko į tvenkinį ir paniro po vandeniu. Apstulbę kiškiai sustojo lyg įbesti ir žiūrėjo išpūtę akis į varles.

Matėt? Varlės mūsų bijo! – sušuko jų vedlys. – Mes, kiškiai, išgąsdinome varles! Taigi galime jaustis tikri didvyriai! – Taip, iš tikrųjų! – pritarė jam kiti kiškiai ir, matydami sprunkančias varles, išties pasijuto stiprūs ir drąsūs. — Jos, ko gero, dar nelaimingesnės už mus, – stebėdamiesi nusprendė ilgaausiai. Taip kiškiai apsigalvojo ir nutarė likti savo gimtajame slėnyje. Dabar likimas jiems nebeatrodė toks liūdnas. Jie aiškiai pamatė, kad pasaulyje yra dar nelaimingesnių ir bailesnių padarų už juos, su kuriais niekada nebūtų norėję apsikeisti vietomis.

Gaidys ir deimantas [ Pasaka ]

pagal MusuGyvenimas

Alkanas gaidys vaikštinėjo po kiemą, ieškodamas bent menkiausios sėklytės. Jis nepasibodėjo raustis net mėšlo krūvoje, tačiau ir ten nieko nerado. Jo tuščias pilvas gurgė iš bado. Gaidys jau buvo bemetąs ieškoti, tik staiga jo akis užkliuvo už kažko neįprasto: tarp šiaudų gulėjo blizgantis akmenėlis! Kai gaidys jį iškapstė, akmenukas sužibo tokiais akinančiais spinduliais, kad galėjo varžytis net su pačia saule. Nes tai buvo deimantas.

Tačiau supratęs, ką rado, gaidys metė deimantą atgal ir nusivylęs pasuko šalin. – Kas man iš to brangaus deimanto, jei alkstu iš bado? – piktai riktelėjo gaidys. – Juo tai nepasisotinsi! Mieliausiai iškeisčiau jį į kviečio grūdelį!

Įsidėmėk: Visos pasaulio brangenybės neatstoja to, kas svarbiausia!

Tuščiagarbė varna [ Pasaka ]

pagal MusuGyvenimas

Žiūrėdama į kitus margaplunksnius paukščius, tuščiagarbė varna labai jiems pavydėjo. Mat jos plunksnos buvo juodos kaip anglis ir nekėlė jokio džiaugsmo. Užtat didžiai pavyduliaudama stebėdavo gražuolį povą. O jei tik kuris nors iš gražiųjų paukščių pamesdavo kokią plunksnelę, varna tučtuojau nukniaukdavo ją ir įsikišdavo kaip papuošalą tarp savo plunksnų.

Pamatę taip pasidabinusią varną, kiti paukščiai didžiai pasipiktino: -Jūs tik pažvelkite į šitą pasipūtusią kaliausę! Savojo gražumo jai nepakanka, tai nusprendė išsipuošti svetimomis plunksnomis!

Ilgai nelaukę, visi pripuolę ėmė pešioti pavogtąsias plunksnas iš juodo varnos apdaro, o kadangi nebuvo labai mandagūs, tai kartu išpešiojo ir ne vieną jos pačios plunksną. Varnos išvaizda tapo tokia apgailėtina, kad iš jos šaipėsi, kas tik netingėjo. Daugiau niekada ji nebenorėjo puoštis svetimomis plunksnomis, nes suprato, kad pasidabinus vogtais papuošalais sukelsi tik pajuoką ir patyčias!

Lapė ir vynuogės [ Pasaka ]

pagal MusuGyvenimas

Vieną gražų rudens vakarą lapė išėjo pasivaikščioti po apylinkes. Akį glostant auksinio saulėlydžio spinduliams, lapė priėjo vynuogių krūmą. Pakėlusi akis aukštyn, godžiai įsispitrijo į mėlynas prisirpusias vynuogių kekes, svyrančias nuo šakelių. „Kaip būtų malonu dabar pasimėgauti keletu saldžių uogelių“, – pagalvojo lapė ir ėmė stiebtis link vynuogių.

Tačiau kad ir kiek besistengė, jai niekaip nesisekė pasiekti nė vienos kekės.

Žvirblis ir pelė, kurie gyveno netoliese, išlindę iš savo būstų smalsiai sekė lapės pastangas. O šioji jau ėmėsi kitokių veiksmų: atsirėmusi į vynuogienojo kamieną, mėgino jį palenkti. Tačiau ir šis bandymas lapei nepavyko. Po kurio laiko vargšė vis dėlto pasidavė ir, atsitūpusi po krūmu, piktu žvilgsniu vėrė nepasiekiamas uogas.

Stebėdami pasipiktinusią lapę, slankiojančią aplink vynuogių krūmą, žvirblis su pele tyliai kikeno. „Būčiau tikrai verta pajuokos, jei nenusiraškyčiau sau nė vienos kekės“, – suirzusi pagalvojo lapė ir darsyk pamėgino pasiekti tikslą, iš visų jėgų trankydama vynuogienojo kamieną ir tikėdamasi, kad šįsyk tikrai nukris keletas uogų. Tačiau visos jos pastangos buvo veltui! Nuo krūmo nenukrito ne tik nė viena uoga, bet ir nė vienas lapelis.

Matydami, kaip nusivylusi lapė trina nuo trankymo sopantį snukį, žvirblis su pele negalėjo susilaikyti iš juoko. – Kūmutė užsimanė per aukštai iššokti! – sučirškė žvirblis. Lapė susigėdo, supratusi, kad ją kažkas stebi. – Visai ne! – atkirto ji su panieka. – Šitos vynuogės paprasčiausiai dar neprinokusios! Aišku, kad jos dar rūgščios! Neimčiau jų nė už dyką! Ir išdidžiai iškėlusi galvą nusliūkino šalin. O žvirblis su pele dar ilgai nenustojo kikenę. Jie puikiai suprato: lapė išpeikė vynuoges tik todėl, kad negalėjo jų pasiekti.

Liūtas ir ožka [ PASAKA ]

pagal MusuGyvenimas

Kartą bekeliaudamas liūtas pamatė aukštai ant uolos stovinčią ožką. „Šioji man būtų išties puikūs pietūs“, — pagalvojo sau liūtas. – Ko ten karstaisi po tas uolas? – suktai užkalbino liūtas ožką. – Juk čia, apačioje, tiek daug sultingos, vešlios žolės. O ant uolų nėra nė menkiausio augalėlio. Leiskis verčiau žemyn čia pas mane!

Bet ožka tik mekendama pakratė galvą. – Imsiu ir patikėsiu, kad išalkęs liūtas nori man gero! – atsakė ji. – Čia, aukštai ant uolos, jaučiuosi saugi ir užtikrinta. O jei tik nusileisčiau žemyn, tuoj mane pultum! Liūtas tik piktai suurzgė ir alkanas patraukė tolyn, nes ožka perprato jo kėslus. Jai pakako nuovokos aklai nepasikliauti jo gražbylystėmis.

Saugokis patarimo, kurį duoda savanaudis!

Beždžionės teismas [ PASAKA ]

pagal MusuGyvenimas

Šuo ir lapė, besibastydami laukais, rado besivoliojančią gardžią dešrą. – Žiūrėk, kažkas pametė! – apsidžiaugė lapė ir jau buvo besiruošianti čiupti dešrą. Tačiau šuo irgi nesnaudė ir taip pat puolė prie grobio. Čia jiedu nejuokais susikibo.

Kadangi abiejų jėgos buvo apylygės, kova negalėjo baigtis vieno kurio nors pergale. – Kaip mums išspręsti šį ginčą? – paklausė šuo. – Kam atiteks dešra? – Turime rasti ką nors už save protingesnį, – atsakė lapė. – Kaip jis pasakys, taip ir bus!

Abu ėmė galvoti, koks žvėris būtų geriausias teisėjas. Ilgai negaišdami, jiedu sutarė, kad labiausiai tiktų beždžionė. – J i tikrai iš visų protingiausia, – sušuko abu vienu balsu, – tai tegul ir nusprendžia už mus! Taip lapė su šunimi nukeliavo pas beždžionę ir išdėstė jai savo reikalą. Beždžionė atidžiai išklausė juos, valandėlę pamąstė ir ištarė savo nuosprendį: – Aišku kaip ant delno! Kiekvienam iš jūsų priklauso po pusę dešros.

Paėmusi dešrą, beždžionė perlaužė ją per pusę ir padėjo abu gabalus ant svarstyklių lėkščių. Kadangi viena lėkštė nusvėrė kitą, beždžionė paėmė sunkesnįjį dešros gabalą ir nukando kąsnelį. Tada vėl padėjo abu gabalus ant svarstyklių, tačiau šįkart jau kitas pasirodė sunkesnis. Taigi dabar beždžionė nukando kąsnelį nuo jo.

Tačiau ir vėl abu gabalai nebuvo lygūs. Taip beždžionė kando čia vieną, čia kitą gabalą, stengdamasi juos sulyginti, bet jai niekaip nesisekė! Visąlaik vienas kuris nors gabalas buvo sunkesnis už kitą! Tokiu būdu gudri beždžionė pamažu sudorojo visą dešrą.

Lapei ir šuniui iš viso grobio beliko šnipštas. Įsiutę ir nusivylę jiedu patraukė savo keliais. O juk abu galėjo pasisotinti, jei būtų sutarę ir draugiškai pasidaliję! 43

Vilkas ir šuo [ Pasaka ]

pagal MusuGyvenimas

Vieną žvarbią žiemos dieną alkanas vilkas traukė mišku. Jau keletą dienų nebuvo nieko ėdęs, tad kentė baisiausią alkį. Čia jam po kojomis pasipainiojo menkas sužvarbęs šunytis, tirtantis nuo šalčio. Vilkas iškart puolė prie mažylio ir jau ruošėsi jį suėsti.

Tačiau šunytis, sukaupęs visą drąsą, atsistojo ant užpakalinių kojyčių ir suriko: – Gerasis vilke! Aš juk toks menkas kąsnelis! Argi manai, kad manimi pasisotintum? Nustebęs vilkas akimirką susimąstė, tačiau alkio spiriamas greitai apsigalvojo ir piktai suurzgė: – Matai, nesu jau toks išrankus!

– Bet juk nežinai, ką gali pražiopsoti! – sušuko šunytis. – Aš kaip tik keliauju į puotą – šiandien mano šeimininko dvare vestuvės. O ten tai jau bus kuo pasimėgauti: priruošta galybė gardžiausių kepsnių, žuvies, dešrų ir pyragų! Turbūt supranti, koks riebus ir apvalus tapsiu, prisivaišinęs visų tų gėrybių? Tad verčiau užsuk šiandien naktį į mūsų dvarą, tada galėsi mane suėsti! Vilkui apsisuko galva vien besiklausant apie visus tuos skanėstus, tad jis ilgai negalvojęs sutiko.

Kai stojus nakčiai vilkas atslinko į dvaro sodybą, šuo jau tupėjo ant tvoros ir laukė. – Kaip gerai, kad tu jau čia! – sušuko šunelis. – Lėksiu pakviesti savo draugų, kurie visi aliai vieno šiandien sočiai prisikimšo pilvus. Tai bus tau džiaugsmo išvydus tiek peno! Sulig tais žodžiais šunytis ėmė loti kiek tik turėjo jėgų, kol jam ėmė antrinti pikti sarginiai šunys. Čia vilkas suprato, kad mažasis jį pergudravo. O juk reikėjo pasitenkinti dieną menkesniu kąsneliu, tai būtų dabar sotus ir laimingas.

Vėžienė ir vėžiukas [ Pasaka ]

pagal MusuGyvenimas

Ar yra tekę matyti, kaip ropoja vėžys? Jis juda išties keistai – linguodamas į šonus, bet neįtikėtinai vikriai! Kartą mama vėžienė stebėjo savo vaikiuką, ropojantį pakrantės smėliu. – Siaubas! – ėmė barti ji mažylį. – Ir kaip tu čia vaikštai? Ar negali eiti tiesiai pirmyn?

Gerai, mamyte, – atsakė vėžiukas, – galiu pabandyti, tik parodyk man, kaip tai daroma! Vėžienė tuoj šokosi rodyti sūnui, tačiau visos pastangos nuėjo perniek – ir pati judėjo į šonus. Kad ir kaip uoliai stengėsi, nieko negalėjo pakeisti. Tada ji suprato, kad nevalia reikalauti iš sūnaus to, ko pati nepajėgia.