Šuo ir lapė, besibastydami laukais, rado besivoliojančią gardžią dešrą. – Žiūrėk, kažkas pametė! – apsidžiaugė lapė ir jau buvo besiruošianti čiupti dešrą. Tačiau šuo irgi nesnaudė ir taip pat puolė prie grobio. Čia jiedu nejuokais susikibo.
Kadangi abiejų jėgos buvo apylygės, kova negalėjo baigtis vieno kurio nors pergale. – Kaip mums išspręsti šį ginčą? – paklausė šuo. – Kam atiteks dešra? – Turime rasti ką nors už save protingesnį, – atsakė lapė. – Kaip jis pasakys, taip ir bus!
Abu ėmė galvoti, koks žvėris būtų geriausias teisėjas. Ilgai negaišdami, jiedu sutarė, kad labiausiai tiktų beždžionė. – J i tikrai iš visų protingiausia, – sušuko abu vienu balsu, – tai tegul ir nusprendžia už mus! Taip lapė su šunimi nukeliavo pas beždžionę ir išdėstė jai savo reikalą. Beždžionė atidžiai išklausė juos, valandėlę pamąstė ir ištarė savo nuosprendį: – Aišku kaip ant delno! Kiekvienam iš jūsų priklauso po pusę dešros.
Paėmusi dešrą, beždžionė perlaužė ją per pusę ir padėjo abu gabalus ant svarstyklių lėkščių. Kadangi viena lėkštė nusvėrė kitą, beždžionė paėmė sunkesnįjį dešros gabalą ir nukando kąsnelį. Tada vėl padėjo abu gabalus ant svarstyklių, tačiau šįkart jau kitas pasirodė sunkesnis. Taigi dabar beždžionė nukando kąsnelį nuo jo.
Tačiau ir vėl abu gabalai nebuvo lygūs. Taip beždžionė kando čia vieną, čia kitą gabalą, stengdamasi juos sulyginti, bet jai niekaip nesisekė! Visąlaik vienas kuris nors gabalas buvo sunkesnis už kitą! Tokiu būdu gudri beždžionė pamažu sudorojo visą dešrą.
Lapei ir šuniui iš viso grobio beliko šnipštas. Įsiutę ir nusivylę jiedu patraukė savo keliais. O juk abu galėjo pasisotinti, jei būtų sutarę ir draugiškai pasidaliję! 43