Aš — lakštingala Jūsų, Tėveliai,
Kuri čiulba padangėj aušros.
Margas paukštis gyvenimo kelio
Jūsų buvusia dainą kartos
Negirdėtoj lakštutės giesmelėj
Nenutylančioj Jums niekada…
Bet atleiskite savo dukrelei —
Lyg sparnuotoji — aš tik viešnia.
Jau greitai slenkstį paskutinįkart numinsiu,
Prieš staktos medį verksiu širdimi…
Bet pykčio mostu širdgėlą nuvyt bandysiu
Pajutęs namų skausmą Žmogumi.
Jau išeinu, pažadinęs padangės aušrą,
Bučiuodamas saulėlydžių žaras,
Tačiau krūtinę man jausmai sukausto,
Pabirę ašaros drėkina Jums rankas.
Tėveli, Motinėle, Artimieji — suklupau —
Palaiminkit mane kelionei,
Kad aš sugrįšiu kada nors — žinau —
Lai nekankins ir jūsų abejonės.