Tarp pavasario gatvių senamiestis varo iš proto
Mamos ilgesį tylų bažnyčių stogais.
Ar Jūs, žmonės, nematėt gelmės klaikaus žvilgsnio bepročio,
Kur į dangų vis kyla variniais varpais?..
Geria miestas iš lūpų nenutylančią maldą Mamos.
Ir praeivis nustebęs — „išprotėjo“, — galvos.
Skausmą žemė sūpuotų ašarotos prigėrus tylos —
Dievui širdį juk gelia dėl Motulės raudos.