Dedu Tau švelniai ranką ant galvelės,
Apkabinu, bučiuoju ir verkiu:
Meldžiu palaimos Tau, brangus Vaikeli,
Pasaulio keliuose ir tarp žmonių.
Aš laiminu Tave gyvent laimingai —
Nešioki šventą kryžių prie širdies.
Linkiu Tau daug gyvenime kantrybės
Ramybės, laimės, meilės ir vilties.
Be palaimos žodžių nepaliksiu namų,
Neperžengsiu slenksčio į lemtį.
Nereikia taip nieko, kaip žodžio Tėvų,
Kur gėrio galėsiu aš semtis:
Rasos tyro lašo gaivinti viltims
Ir saulės šviesos tiesti keliui,
Vaivorykštės juostų svaiginti mintims
Ir kartais suklupti ant kelių —
Priglusti prie žemės, klausytis minties —
Galbūt ji pajaus širdį geliant?
Kur širdgėla mano pažadins viltis
Ant Tėvo ir Motinos kelio…
Be palaimos žodžių nepaliksiu namų —
Ant sąžinės lauko prieš Tėvus suklumpu.