Be palaimos žodžių nepaliksiu namų,
Neperžengsiu slenksčio į lemtį.
Nereikia taip nieko, kaip žodžio Tėvų,
Kur gėrio galėsiu aš semtis:
Rasos tyro lašo gaivinti viltims
Ir saulės šviesos tiesti keliui,
Vaivorykštės juostų svaiginti mintims
Ir kartais suklupti ant kelių —
Priglusti prie žemės, klausytis minties —
Galbūt ji pajaus širdį geliant?
Kur širdgėla mano pažadins viltis
Ant Tėvo ir Motinos kelio…
Be palaimos žodžių nepaliksiu namų —
Ant sąžinės lauko prieš Tėvus suklumpu.