Vienas asilas apsimetė liūtu. Užsimetė ant savęs liūto kailį ir ėmė išdidžiai vaikščioti. Iš tolo jis ėmė kelti baimę, net privertė bėgti avių bandą. Bet papūtė stiprus vėjas, kailis nukrito ir apgavystė išaiškėjo. Žvėrys užpuolė asilą ir sumušė.
Pakelkime bokalus už tai, kad nebūtume nei liūtais, nei asilais, o išliktume patys savimi!
***
Tuk tuk… Kas ten? Giltinė! Na ir kas? Na ir viskas…
Pakelkime tostą, kad niekada neateitų giltinė.
***
Žmogui protas duotas tam, kad jis protingai gyventų, o ne tam, kad matytų, jog kvailai gyvena.
Išgerkime, kad turėtume ne tik geras akis!
***
Du gaidžiai susimušė kieme ir vienas nugalėjo. Jis užskrido ant stogo ir ėmė girtis savo jėga ir vikrumu. Gyrėsi ir save garbino vis garsiau ir garsiau. Staiga atskrido erelis, čiupo gaidį ir jį nusinešė.
Tad išgerkim už tai, kad jėga ir kuklumas visada gyventų drauge!
***
Jaunuolis afganas vedė gražią dorą žmoną. Pirmąją vestuvių naktį liepė tarnui palaikyti žibintą. Kiek jaunavedys besistengė, tačiau niekaip negalėjo susidoroti su vedusio vyro pareiga. Tuomet jis atsikėlė ir pasiūlė tarnui pabandyti, o pats ėmė jam žibinti. Tuomet šeimininkas skėlė tarnui skambų antausį šaukdamas:
– Niekše! Štai kaip reikia žibinti!
Pakelkime taures, kad žibintas būtų laikomas tinkamai!
***
Du vyrukai nutarė kaip reikiant pašvęsti. Nuvažiavo į sodybą, išsikepė paršelį. Atkimšo butelį. Na, vienas ir sako:
– Už laisvę!
Kitas pažvelgė į keptą paršelį ir paprieštaravo:
– Paršelis irgi buvo laisvas… Bet kaip baigė. Tad geriau už laisvę!
***
Guli senukas mirties patale ir ateina giltinė. Ji sako viskas senuk pasiimu aš tave. O senukas sako:
– Duok man dar pagyventi tiek kiek mano sode ant obels yra lapų.
– Ne tiek žmonės negyvena! – sušuko giltinė. Aš tau duosiu pagyventi tiek metu kiek tu turi TIKRŲ draugų. O senis iškart ir numirė.
Tad pakelkime taures už tikrus draugus!