Kartą pasišaukė kunigaikštis muzikantą, kad tas palinksmintų jį. Pradėjo muzikantas groti.
– Tebūnie palaiminta tavo ranka, – pagyrė jį kunigaikštis. – Dovanoju tau sidabro apyrankę.
Padėkojo muzikantas ir ėmė groti toliau.
– Savo žirgo tau nepagailėsiu! – įsismagino kunigaikštis. Dar smagiau ėmė groti muzikantas.
– Dovanoju tau karvę, – sako kunigaikštis.
Kitą dieną atėjo muzikantas atsiimti dovanų.
– Koks sidabras, koks žirgas, – atsakė prasiblaivęs kunigaikštis. – Tu vakar padarei man malonumą savo grojimu, aš tau – savo pažadais. Tai kas liko man šiandien iš tavo grojimo, tas pats tau iš mano pažadų.
Išgerkim už tai, kad mes visada, esant bet kokioms aplinkybėms, sugebėtume ištęsėti savo žod
***
Plaukia laivas. Kajutėje keleivis fokusininkas, linksmina laivo komandą. Visi vyrai ir netgi kapitono papūga, tupėdama ant kartelės, susidomėję seka triukus. Iliuzionistas visiems parodo tuščią užtiesalą. Ir staiga iš po jo ištraukia akvariumą su žuvytėmis. Plojimai. Papūga susižavėjusi mojuoja sparnais. Fokusininkas ant akvariumo užmeta užtiesalą, čia pat nutraukia jį… Akvariumo su žuvytėmis jau nebėra…
Tuo metu laivas užplaukia ant minos. Kurtinantis sprogimas. Laivas palengva grimzta ir… nuskęsta. Virš bangų tik laivo nuolauža. Ant jos tupi papūga ir įdėmiai žiūri į vandenį.
– Įdomu, ką jis mums dar parodys? – sako ji.
Pakelkime taures už tai, kad Seimo kapitonai neužplukdytų Lietuvos laivo ant minos, ir mes neliktume papūgomis, besigrožinčiomis fokusais!
***
Geležinkelio stotis. Būriuojasi žmonės norėdami sutikti savo artimuosius, pažįstamus. Traukinys sustoja. Iš vieno vagono išlipa senas žydas. Jį apspinta giminaičiai ir ima klausinėti:
– Mielasis Abramai, kaip sekėsi kelionė? Kaip sveikata? Ar nepavargote?
– Ui! Klausykite, aš taip blogai važiavau, taip blogai važiavau… Man davė labai blogą bilietą: aš visą laiką sėdėjau atbulinėje sėdynėje, o ten trauka… Man ir dabar galva sukasi. Aš taip blogai važiavau, taip blogai važiavau… Dieve mano!
– Tai kodėl su kuo nors nepasikeitėte vietomis? Seneliui būtų kas nors užleidęs savo vietą.
– O su kuo gi aš keisiuosi. Juk kupė daugiau nieko nebuvo!
Siūlau tostą už tai, kad mums gyvenime niekada netektų atsidurti seno žydo vietoje.
***
Pakelkime tostą už priešus, kurių dėka mes išmokstame kovos meno!
***
Teiginys, jog raumenų masė atvirkščiai proporcinga smegenų vingių tankiui, gaji kaip tarakonas.
Ačiū Dievui, yra išimčių…
Pakelkime tostą už tas išimtis!
***
Kad gertusi ir valgytusi, kad norėtusi ir galėtusi, kad visur ir visada būtų su kuo ir kur…
***
Pirmas tostas. Viso gero, blaivi mes šiandien jau nepasimatysim…
***
Zuikis su vilku pas lapę pjovė malkas. Iki vėlaus vakaro plušo. Baigus darbą, laputė ir klausia:
– Vyrukai, kuo galiu atsilyginti – pinigais ar natūra?
Zuikis vilkui šnibžda:
– Pinigų prisižiūrėjome… Įdomu, kas toji natūra? Gal koks geras daiktas, vilke?
– Gerai, lapute šeimininkėle, mokėk natūra,- pritaria vilkas zuikiui.
Lapė pradėjo mautis kelnaites…
– Verčiau būtume ėmę pinigais,- nusiminė zuikis.
– Kam mudviem tos kelnaitės? Tau per mažos, man per didelės…
Tad pakelkime taures, kad nereikėtų svetimiems nei už šį nei už tą malkų pjauti.
***
Iš viešbučio išeina solidus vyriškis, įsikandęs ilgą cigarą. Gatvės pamokslininkas prieina prie jo ir klausia:
– Atleiskite, mesjė, kiek kainuoja toks cigaras?
– Dešimt frankų.
– O kiek cigarų surūkote per dieną.
– Ne mažiau kaip dešimtį.
– Na, matote… Mano sūnau, tai šimtas frankų per dieną. Kiek bus per metus? Per dešimtį metų? Ką ten kalbėti? Mano sūnau, atsikratęs šio žalingo įpročio, per keletą metų tamsta galėtum sutaupyti tiek pinigų, jog būtų galima nupirkti viešbutį.
– Atleiskite, dvasiškasis tėve,– pasakė solidus vyriškis,– o ar jūs rūkote?
– Niekada gyvenime nerūkiau.
– Tai kodėl neperkate viešbučio, kuris, beje, priklauso man.
Taigi pakelkime taures už rūkančiuosius, kurie ir rūko, ir moka užkalti pinigų.
***
Įtraukė vieną žmogų vandens sūkurys ir nunešė. Krante susirinko žmonės, bet padėti niekas negalėjo – per daug srauni buvo kalnų upė. Atbėgo kažkoks žmogus, ėmė verkti, plaukus rautis. Žmonės nusprendė, kad tai nuskendusiojo brolis arba labai artimas žmogus, ir ėmė jį guosti.
– Kartu su skenduoliu mano pypkė dingo! – nenusiramino jis. – Būtų iš pradžių ją grąžinęs, tai tegul nors velniop prasmenga!
Pakelkim bokalus už tai, kad mes žmones labiau mylėtume, negu daiktus!