Išgerkime, brangieji už kojas, kurios laiko šį turtingą stalą…
***
Gyveno trys draugės. Numirė. Pateko į dangų. Stovi prie rojaus vartų, beldžia ir niekas jų neįleidžia. Viena ir sako:
– Tegul ant šios tvoros atsiranda tiek šakelių ir lapeliu, kiek aš kartų buvau neištikima vyrui žemėje.
Pirmai ant tvoros atsirado vienas kitas lapelis ir šakelė. Bandė lipti, bet niekaip negalėjo perlipti. Antrai truputį daugiau lapelių ir šakelių. Sunkiai lipo, bet perlipo. O trečiai išaugo daug šakelių ir lapelių, todėl jį be didelio vargo perlipo per tvorą ir pateko į rojų.
Tad išgerkim už tas moteris, kurios ir žemėje sau tiesia kelia į rojų.
***
Moterys – tai gėlės, vyrai – tai šiukšlės… Tad išgerkim už gėles augančias ant šiukšlynų!
***
Yra žmonių, kurie daug nori, bet nieko negali… Yra daug žmonių, kurie daug gali, tačiau nieko nenori…
Tad išgerkime už tai, kad mūsų norai visada sutaptų su mūsų galimybėmis!
***
Senas gruzinas moko jauną būti laimingu.
– Brangusis, jeigu nori būti laimingas vieną dieną – pasigerk. Jeigu nori buti laimingas savaitę – susirk. Jeigu nori būti laimingas mėnesį – vesk. Jeigu nori būti laimingas metus – susirask meilužę. O jeigu nori buti laimingas visą gyvenimą – būk sveikas! Taigi į sveikatą!
***
Šeimininkas šypsodamasis sutinka pavėlavusį svečią.
– Džiaugiuosi jus matydamas, pone, – pasakė jis. – O kur gi jūsų žmonelė?
Svečias prisipažino:
– Mes namie traukėme burtus, kam eiti pas jus…
– Ir jūs laimėjote?
– Ne, pralaimėjau.
Pakelkime taures už tuos, kurie net ir nenorėdami, bet vis tik savo buvimu pagerbė mus.
***
Mergina užkalbina orų svečią:
– Na, kaip jums patinka ši puota?
– Galiu pasakyti, jog labai patinka. Tačiau privalau tuojau pat pasišalinti iš čia.
– Kodėl? – nustebo mergina.
– Įsivaizduokite, koks nesmagumas! Nors imk ir prasmek skradžiai žemę.
– Kas atsitiko, pone?
– Ką tik pasakiau vienam seniui, kad šeimininkė – tikra pelėda… Pasirodo, šis idiotas esąs jos vyras…
– O ką į tai jums atsakė tėvelis?
Kadangi mūsų tarpe nėra nei pelėdų, nei idiotų, visi mandagūs, gerbia vieni kitus, tad siūlau tostą už čia susirinkusiuosius.
***
Kareivių kuopa slidėmis čiuožia kaimo laukais. Vienas kareivis pasiprašo, kad vadas išleistų bent porai valandų namo, nes jis gyvenąs šiame kaime ir su jauna žmonele tegyvenęs tik savaitėlę po vestuvių. Vadas jį išleido. Kai kareivis sugrįžo, visi jį apipylė klausimais.
– Kai tu netikėtai grįžai namo, kas buvo pirmiausia?
– „Intymas“… – rausdamas prisipažino kareivis.
– Na, o po to?
– Ir vėl „intymas“.
– O po to? – vis spiria kareiviai.
Čia jaunavedys visiškai susigėdo. Būrys choru sufleruoja:
– In-ty-mas!
– Neatspėjote! Paskui nusiėmiau slides…
Pakelkime taures, kad mūsų kareivėliai dažniau susitikinėtų su žmonomis.
***
Susitinka du narkomanai. Vienas šypsodamasis ir sako:
– Vakar aš susapnavau, kad man padovanojo „Mersedesą“. Ir aš ėmiau važinėti ten ir atgal, ten ir atgal. Visi mane tik sveikina, tik pavydo žvilgsniais telydi…
– Tai niekis! Mano sapnas nuostabesnis: guliu aš ant sofos. Staiga pas mane į svečius ateina Sofi Loren. Aš su ja maloniai leidžiu laiką. Išsikvėpiau… Visai jėgų nebeturiu. Tik ji išėjo, įsivaizduoji, pas mane ateina Madona. Bet aš – visiškas bejėgis.
– O kodėl tu manęs nepakvietei? Aš būčiau neapsikiaulinęs.
– Aš pasižiūrėjau per langą, o tu su „Mersedesu“ duodiesi… Ne moterys tau tada galvoje buvo.
Siūlau tostą už tuos, kurie gražias svajones bent sapnuose pamato.
***
Viršila klausia eilinio:
– Lapėnai, kas tavo Tėvynė?
– Tėvynė – tai miškai, upės, laukai…
– Kvailys tu, eilini Lapėnai. Tėvynė – tai tavo motina. Supratai, eilini Lapėnai?
– Supratau.
– Ką tu supratai?
– Kad Tėvynė – tai mano motina.
Viršila prieina prie kito kareivio ir klausia:
– Eilini Vilkaiti, kas yra Tėvynė?
– Tėvynė – tai Lapėno motina.
– Kvailys tu, eilini Vilkaiti. Tėvynė – tai ir tavo motina. Supratai.
– Supratau, tamsta viršila.
– Ką tu supratai?
– Kad aš – Lapėno brolis.
Siūlaus tostą už viso pasaulio karius. Ir tuo pasakyta viskas. Jie juk ruošiasi ginti savo Tėvynę.
***
auniems kareivėliams viršila aiškina traukos dėsnį:
– Pavyzdžiui, kai išmesite akmenį aukštyn, jis nukris žemėn. Tai reiškia – jį veikia žemės traukos dėsnis.
– Tamsta viršila, ar galima paklausti? – kreipiasi vienas kareivėlis.
– Klausk!
– O jei išmestas aukštyn akmuo nukris į vandenį?
– Tai ne tavo reikalas! – atšovė viršila. – Tegul tuo reikalu rūpinasi jūreiviai! – Ir čia pat ėmė aiškinti apie rikiuotę: – Išgirdus komandą „Stok!“, reikia koją, kuri stovi ant žemės, pristatyti prie kojos, kuri yra ore… ir ramiai stovėti!
Pakelkime taures už Lietuvos kareivėlius, kurie besąlygiškai klauso savo vadų ir sugeba ramiai išstovėti net ore.
***
Buvo kalbama apie gėrimus ir išgertuves. Vieni sakė, kad kvailiausias gėrimas yra gazuotas vanduo, nes jis tik šnypščia, o iš jo naudos maža. Kiti tvirtino, kad kvailiausias gėrimas – degtinė, nes ji pakerta žmogaus kojas ir atima protą.
– Kvailiausias gėrimas yra kava! – tvirtai pareiškė išminčius. – Ją žmonės degina, kad būtų juoda, pila pieno ar grietinėlės, kad būtų balta, maišo su cikorija, kad būtų karti, įberia cukraus, kad būtų saldi, kaitina, kad ji būtų karšta, o paskui pučia, kad atauštų!
Tad pakelkime taures už gėrimus, kuriuos mes mėgstame.