Tostai moterims

Vyras grįžo iš komandiruotės. Nespėjo nusivilkti palto, kai išpuolė iš kambario žmona ir krito jam ant kaklo.
– Ak! – atsidūsta ji ir žodžio negali ištarti.
Vyras pakelia jos virpantį smakriuką.
– Kas tau, brangioji?
– Ak, kokia aš buvau nelaiminga, kai tu buvai išvažiavęs…
Vyras dešiniosios rankos sulenktu smiliumi nubraukia nuo jos skruosto ašarą.
– Taip pasiilgai manęs?
– Kaip man buvo sunku ir skaudu, kad tu žinotum, kad tu žinotum…
– Vargšelė… Tu taip laukei manęs?
– Įsivaizduoji, turguje man įkišo supuvusius kiaušinius!
Pakelkime taures už nelaimingas moteris, kurios, išvykus jų vyrams, kiaušinių ieško.

***

Prieš damą stabtelėjo vaikinas ir tarė:
– Jūsų vardas Gražina.
– Tikrai, mano vardas Gražina. Bet aš jūsų nepažįstu.
Jaunuolis pasižiūrėjo jai į akis ir nusišypsojo:
– Aš jūsų taip pat nepažįstu. Jūs mane matote pirmą kartą. Bet aš žinau jūsų vardą.
– Kokiu būdu jūs jį sužinojote?
– Dar daugiau, – tęsė vaikinas, – aš žinau, kad jūs ištekėjusi ir jūsų vyro vardas Stasys. Jūs turite vaikų. Tiesa?
– Tiesa! – patvirtino moteris.
– O vakar jūs visą dieną skalbėte, lyginote…
– Vadinasi, jūs gyvenate kaiminystėje.
– Visiškai ne. Aš pirmą kartą atvykau į šį miestą. Šit bilietas.
– Iš kur jūs viską žinote? – stebėjosi moteris.
– Tai mano paslaptis. Jūsų vyras dirba vienoje įstaigoje su ponu Vaškiu. Šis taip pat vedęs. Jo žmona blondinė ir nusipirko suknelę, kuri jai visiškai netinka.
– Jūs, matyt, pažįstate ponią Vaškienę…
– Ne, aš jos niekada net akyse nemačiau… Bet grįžkime prie jūsų. Prieš aštuonerius metus jūs ištekėjote. Jūsų sesuo norėtų ištekėti, jeigu atsirastų toks kvailys, kuris ją vestų.
– Viešpatie, kažkas panašaus į stebuklą.
– Aš ir esu stebukladaris!
Jaunuolis plačiai nusišypsojo ir prisipažino, jog nenori vienas naudotis šiuo menu. Ir jeigu tik ji panorėtų, galėtų išmokti atskleisti kitų paslaptis.
– Ir aš galėčiau sužinoti netgi nepažįstamų žmonių gyvenimą? – stebėjosi moteris. – Ką aš turiu daryti?
Jaunuolis tyliai jai pasakė:
– Turite daryti tą patį, ką ir aš. Prieš dešimtį minučių aš stovėjau greta jūsų autobuse ir išklausiau viską, ką jūs pasakojote savo draugei.
Tad pakelkime taures už nenorinčiuosius klausytis svetimų išpažinčių.

***

Pilnas kiemas vištų, o gaidys tik vienas, bet jis jų niekada nekapoja snapu, nemuša. Šunys kandžiojasi. Ne veltui sakoma, riejasi kaip šunys. Tačiau šuo niekada neįkąs kalei – nei savai, nei svetimai. Jūs patys pastebėjote, kad susitikę šunys sunerimsta, apuostinėja vienas kitą ir jeigu vienas iš jų kalė, greitai nurimsta. Net pasiučiausias žvėris – šernas ir tas neliečia patelės. Tiktai vienas vienintelis žmogus – blogesnis ir piktesnis už gyvulį ar žvėrį. Tik jis muša žmoną, nors ją vieną teturi.
Tad pakelkime taures už tas moteris didvyres, kurios muša savo vyrus! Jie to nusipelnė.

***

Dvi draugužės kalbasi:
– Aldute, tikiuosi, jog tu niekam nepasakysi, jog aš susitikinėju su Rolandu.
– Aišku, ne. Brangioji, aš nežinojau, kad tai paslaptis.
– Bet man Audronė pasakojo, kad tu pasakei jai paslaptį, kurią aš anądien pasakojau ir labai tavęs prašiau, kad niekam jos nepasakotum.
– Na… Tiesiog žodžių nerandu. Na, ir pletkininkė ta Audronė. Kai aš jai pasakojau tą paslaptį, jai aiškiai pasakiau, jog ji tau nesakytų, kad aš jai pasakojau.
– Gerai, gerai. Bet tu jai nesakyk kad aš tau sakiau, jog ji pasakojo ir išdavė paslaptį.
– Man Audronė pasakojo, kad tu ruošiesi sugrįžti pas savo buvusį vyrą. Ar tai tiesa?
– Tiesa. Bet niekam nepasakok. Tebūnie didžiausia paslaptis. Ar žinai, kodėl aš noriu pas jį sugrįžti? Negaliu pakęsti, kad tas mano širdžiai nemielas vyras be manęs laimingai gyvena.
Pakelkime taures už moteris, kuriančias paslaptis. Tačiau ir didžiausia jų paslaptis greitai sužinoma, tiktai pati moteris palieka mums paslaptinga.

***

Tai atsitiko labai seniai. 1260 metais prieš Kristaus gimimą kilo Trojos karas dėl to, kad Trojos karalaitis Paris pagrobė Spartos karaliaus Menelajo žmoną gražuolę Eleną. Menelajas ir jo brolis Agamemnonas pasikvietė į pagalbą kitus achajų karalius su dideliu laivynu ir apsupo Troją. Po dešimties apsupties metų Troja buvo užimta.
Likę gyvi Trojos gyventojai su laivyno likučiais patraukė ieškoti naujų vietų, kur galėtų apsigyventi. Keliolika metų jie plaukiojo jūrų pakrantėmis, bet visos jos buvo apgyvendintos. Vieną dieną jūrų klajokliai priplaukė prie kažkokio negyvenamo kranto ir apsistojo. Išvargusios moterys prašė vyrų, kad jie čia visam laikui pasiliktų, tačiau karingai nusiteikę vyrai tarėsi rasią geresnių vietų.
Kartą, kai laivai stovėjo pakrantėje su išmestais inkarais, vyrai patraukė į artimiausią girią medžioklėn. Susirinkusios moterys nutarė padaryti galą klajonėms. Jos padegė laivus. Kai šie virto liepsnojančiais fakelais, moterys išsigando. Jos laukė vyrų keršto ir jau apraudojo savo paskutinias gyvenimo valandas. Staiga iš būrio išsiskyrė jauna graži mergina ir tarė:
– Yra išsigelbėjimas! Kai vyrai grįš, prišokite prie jų ir apkabinkite! O kai prasižios bartis, jų lūpas užspauskite savosiomis lūpomis. Taip moterys ir padarė. Toks aistringas lūpų susiliejimas labai patiko vyrams ir jie amžiams pamiršo kerštą.
Tad pakelkime taures už moteris, kurių lūpos skirtos ne barniams, o malonumams.

Parašykite komentarą