Tostai moterims | MusuGyvenimas.lt - Part 4

Tostai moterims

Žmona, matyt, norėdama ko nors paprašyti, priėjusi pabučiavo vyrą. Šis ir sako:
– Aš ne Dievas. Kam tas Judo pabučiavimas?
Kitą dieną pareina vyras namo, čiumpa žmoną į glėbį ir pabučiuoja. Žmona pasipiktina:
– Kaip tau ne gėda? Girtas bučiuoji mane…
– Todėl ir geriu, kad nesigėdinčiau tave bučiuoti, – atšovė vyras.
– Nedrįsk manęs bučiuoti! – sušuko ji rankute užsidengdama lūpas. – Juk tu žinai, kad bučiuojant perduodama milijonai įvairiausių ligų bakterijų.
– Brangioji, aš bučiuoju taip karštai, kad visos bakterijos gauna galą.
Viename pobūvyje, panašiame kaip šiame, buvo kalbama apie bučiavimąsi. Viena poniutė stebėjosi vyrais ir pareiškė:
– Įsivaizduokite, vienas mano pažįstamas per pastaruosius penkerius bendro gyvenimo metus nė karto nepabučiavo savo žmonos… O nušovė kitą vyrą, kai jis ją pabučiavo.
Bučiniai, meilė ir pavydas labai susipina. Dabar bučiniai, galima sakyti, jau išsigimė. Dar taip neseniai moterys ir merginos alpdavo nuo bučinių. Ak, kur dingo tos moterys, kurios nuo bučinių alpdavo. Tačiau moterys mums gali papriekaištauti sakydamos: „Ak, kur dingo tie vyrai, nuo kurių bučinių moterys alpdavo!“
Tad pakelkime taures už tokius bučinius, nuo kurių alpstama.

***

Malonus, gerai išauklėtas inspektorius kreipiasi į gražią merginą, kurią moko vairuoti automobilį.
– Ar jums kas nors sakė, kad jūsų akys didelės, tamsios kaip migdolai ir nuostabiai žavingos?
– Be abejo, daug kas sakė! – nusišypsojo mergina.
– Tai kodėl, po šimts velnių, jūs tomis didelėmis, tamsiomis kaip migdolai ir nuostabiomis akimis nežiūrite į kelio ženklus?
Pakelkime taures už nuostabiai žavias akis!

***

Norėdama gauti vairuotojo teises mergina atsakinėja į komisijos klausimus.
– Prašom, gerbiamoji, pasakyti, kada pėstysis turi pirmumo teisę?
– Važiuodamas greitosios pagalbos mašina, – atsakė ji.
Po kurio laiko mergina gauna vairuotojo teises. Po dešimties dienų ją sustabdo kelių inspektorius.
– Ar žinote, panele, kad per šį trumpą laiką jūs jau spėjote partrenkti penkis pėsčiuosius! Tai jau per daug!
– O kiek reikia? – naiviai klausia ji.
Praslinko pora mėnesių. Ši jauna vairuotoja sutiktai draugei prisipažino, kad jau nebevairuoja automobilio. Į nustebusios draugės klausimą „kodėl“, ji paaiškino:
– Esu prietaringa… Kai sužalojau tryliktą pėstįjį, pamaniau – na, gana, dar gali atsitikti nelaimė.
Pakelkime taures už tai, kad nesusidurtume su žaviomis vairuotojomis nei pėsčiųjų perėjose, nei sėsdami prie savo mašinos vairo.

***

Policininkas sulaikė vairuotoją už greičio viršijimą.
– Aš priverstas jus nubausti, – pareiškė jis.
– Bet juk aš važiavau tik šešiasdešimties kilometrų greičiu! – teisinasi sulaikytasis.
– Pone, jūs švilpėte devyniasdešimties kilometrų per valandą greičiu!
– Prisiekiu visais šventaisias: aš neviršijau greičio! Ką, jūs netikite mano garbės žodžiu?
Čia atsiveria mašinos durelės ir vairuotojo žmona sako:
– Kai mano vyras išgeria, su juo ginčytis beprasmiška!
Pakelkime taures už tai, kad žmonos nesikištų į besiginčijančių vyrų reikalus.

***

Tai atsitiko Brazilijoje, kai šalį valdė karalius.
Raitelis nušoko nuo putoto žirgo ir įpuolė į karaliaus rūmus. Jis bėgo per didžiules sales.
– Kur jūs? – užkirto jam kelią durininkas, stovįs prie valgomojo.
– Leiskite pas karalių! Labai svarbus pranešimas! Tai lemia gyvybę ar mirtį!
– Labai apgailestauju, kapitone, – griežtai pasakė rūmininkas. – Jo didenybė šiuo metu valgo krabų pudingą… O tai mėgstamiausias jo valgis.
Tik papietavęs karalius sužinojo, kad jo sūnus paskelbė Brazilijos nepriklausomybę. Bet jau buvo per vėlu ką nors pakeisti. Jei ne pudingas, Brazilijos istorijos įvykiai galbūt būtų susiklostę kitaip.
Tačiau daugelis pasaulio žmonių solidarizuojasi su nuverstuoju karaliumi vienu dalyku, – kai valgai mėgstamiausią patiekalą, trukdyti nevalia.
Tad pakelkime taures už mūsų šeimininkę, kuri sugebėjo paruošti tiek daug skanių patiekalų, kurie prašyte prašosi, kad mes bent laikinai savo kalbomis netrukdytume kaimyno, valgančio jo mėgstamiausią patiekalą.

***

– Atleiskite! – paklausė korespondentas praeinančios anglės. – Norėčiau sužinoti, ar jūs esate laiminga, ar nelaiminga?
– Ak, kokia aš nelaiminga, – suvaitojo paklaustoji. – Nusipirkau liuksusinį automobilį. Maniau, kad aš viena tokį turėsiu. Žiūriu – daug kas tokiais važinėja.
– O jūs ar laiminga, ar nelaiminga? – buvo paklausta prancūzė.
– Aš jaučiuosi nelaimingiausia moterimi. Nusipirkau brangiausius kailinius. Maniau, kad aš viena tokius turėsiu. Žiūriu – daugelis moterų tokius pačius nešioja…
Eina rusė. Ji vos tempia sunkų krepšį… Visa suprakaitavusi, labai pavargusi… Pirmam sutiktam ji giriasi:
– Ak, kokia aš laiminga. Įsivaizduojate, gavau kruopų ir miltų nusipirkti. Nuostabiausia – be jokių talonų ir netgi be eilės.
Tad pakelkime taures už laimingas moteris!

***

Kartą girtas vyras vėlai grįžo namo. Žmona jį užsipuola:
– Vėl prisisprogai… O juk visais šventaisiais prisiekinėjai, jog visada pareisi namo blaivus ir mylėsi mane.
– Būtinai mylėsiu! – atsakė vyras. – Tik duok vieną taurelę… Kažkas po krūtine spaudžia.
Žmona pasigaili vyro, atneša taurelę. Vyras makt išgeria ir garsiai postringauja:
– Mieloji mano, kad dar karščiau mylėčiau, reikėtų išmesti dar vieną burnelę.!
Žmona išlekia į balkoną rėkdama:
– Viešpatie! Ar šiame name yra tikrų vyrų?
Staiga iš pirmojo aukšto pasigirsta balsas:
– O ką, duosi išgerti?
Tai ko mes snaudžiame? Pakelkime taures ir įvertinkime gerą klausimą.

Parašykite komentarą