Tostai moterims | MusuGyvenimas.lt - Part 5

Tostai moterims

Studentas įsimylėjo estetikos profesoriaus dukrą. Ši irgi nebuvo jam abejinga. Tačiau jiedu susitikinėdavo tik tada, kai merginos tėvas skaitydavo paskaitas universitete. Studentui teko rinktis paskaitas arba pasimatymus.
Jaunuolis, aišku, pasirinkdavo pasimatymus. Baigiantis semestrui, jis ateina įskaitos.
– Bet aš tamstą matau pirmą kartą, – nustebo profesorius. – Nė karto nepastebėjau savo paskaitose. Kaip, jaunuoli, drįsti ateiti įskaitos nesusipažinęs su mano estetinėmis pažiūromis.
– Pone profesoriau, – gyvai atsakė studentas, – aš visą tą laiką studijavau tobuliausią jūsų kūrinį.
Pakelkime taures už tobuliausius estetikos kūrinius – už merginas!

***

Vienas žmogus turėjo gražią, bet lengvabūdę žmoną. Paskalos pasiekė net miesto merą. Jis pasišaukė tos moters vyrą ir ėmė išmėtinėti:
– Kaip tu gali gyventi su tokia pasileidusia moterimi ir ją mylėti? Išvyti ją reikia!
– O visagalis Dieve! – sušuko vyras. – Ji visais atžvilgiais nuostabi moteris! Kaip gi aš galiu jos nemylėti, jeigu ją myli visi miesto vyrai?
Pakelkime taures už nuostabias žmonas ir tas moteris, kurias visi myli.

***

– Tu manęs visai nemyli!
Šiuos žodžius dažnai gali išgirsti tėvai iš vaikų lūpų. Šis nepelnytas priekaištas jaudina motinas. Kada nors, kai vaikai jau bus tokie dideli, kad galės suprasti motinos veiksmų logiką, jūs jiems pasakykite:
– Aš tave labai mylėjau…Argi ne iš meilės aš klausdavau, kur eini, kada grįši? Nors tave ir erzino šie klausimai… Aš tave labai mylėjau, nes leisdavau tau suprasti, jog tavo draugas ar draugė yra tikri nevykėliai. Aš tave labai mylėjau, nes iškęsdavau ištisas dvi valandas stebėti, kaip tu tvarkai savo kambarį, nors aš visa tai galėdavau padaryti per penkiolika minučių. Aš tave mylėjau, nes leisdavau tau kristi, susižeisti ir patirti nesėkmes, kad tu išeitum gyvenimo mokyklą ir įgytum patirties. Aš tave labai mylėjau, nes dažnai sakydavau „ne!“, nors tu norėdavai išgirsti „taip“ ir tas labai erzindavo. Aš tave labai labai mylėjau ir myliu!
Yra motinų, nesuprantančių, kada baigiasi jų pareigos. Jos įsitikinusios – kuo ilgiau vaikai bus namie, tuo jie bus geresni.
Vaikai – tarsi popieriniai aitvarai. Visą laiką motina stengiasi, kad jie pakiltų. Be paliovos laksto paskui juos, kol netenka žado… Kad jie nukrinta, tada jiems pritvirtina ilgesnę uodegą. Ir lopo, ir guodžia, ir įkalbinėja, ir įteiginėja jiems, kad vieną gražią dieną jie tikrai skris. Pagaliau jie pakyla. Tačiau jiems jau reikia ilgesnės virvutės. Reikia ją atleisti. Aitvaras vis kyla. Motina žino, kad virvelė, jungianti ją su šiuo nuostabiu kūriniu, tuoj pasibaigs, ir jis pakils – laisvas ir vienas.
Tada motina turi suprasti, kad josios pareiga jau atlikta.
Pakelkime taures už nuostabias motinas, gerai atliekančias savo pagrindinę pareigą.

***

Miesto meras su žmona atvyko pasižiūrėti, kaip statomas namas.
– Ar pameni mane? – klausia mero žmoną darbininkas su šalmu. – Atsimeni, kaip mes mokykloje skirdavome pasimatymus?
– Prisimenu, o kaipgi! – prisipažino užkalbintoji.
Išvažiavęs iš statybų meras sako žmonai:
– Matai, kaip tau pasisekė, kad ištekėjai už manęs?! Būtum buvusi darbininko žmona.
– Ne, brangusis! – paprieštaravo žmona. – Tai tau pasisekė. Antraip, jis būtų miesto meras.
Skelbiu tostą už nuostabias mūsų žmonas.

***

Šeima gavo du kelialapius į poilsio namus prie Juodosios jūros. Tačiau atsitiko taip, kad vyro darbovietėje iškilo nenumatytų problemų ir jis niekaip negalėjo išvažiuoti prie jūros. Tada jis kilniadvasiškai patarė žmonai vienai važiuoti ir sutiko, kad kitą kelialapį ji pasiūlytų kuriai nors savo geriausiai draugei.
Netrukus žmona išvažiavo prie jūros su savo ištikimiausia drauge.
Po kurio laiko vyras atsitiktinai sužinojo, kad tuo pačiu metu ir tame pačiame kurorte atostogavo ir viena jo bendradarbė. Vyras nieko nenutuokiančios bendradarbės ėmė klausinėti apie kurortą. Ypač jį domino pajūrio miesto moralinis klimatas. Plepi moteriškė ne tik viską mielai papasakojo apie atostogas, bet kartą atsinešė ir grupinę nuotrauką, kurioje tarp kitų poilsiautojų jis pamatė ir savo žmoną. Bendradarbė paniekinamai ėmė pasakoti, jog daugelis moterų tuojau pat užmegzdavo kurortines pažintis ar meilės romanus.
Vyras, neišsiduodamas, jog nuotraukoje esanti jo žmona, virpančia širdimi, lūžtančiu balsu paklausė:
– Ir šita taip pat? – bakstelėjo pirštu į savo žmonos atvaizdą.
– Ką jūs? – nuramino bendradarbė. – Ši moteris – tiesiog angelas palyginti su kitomis. Ji, galima sakyti, bene vienintelė padori žmona. Kai tik ji atvažiavo su savo vyru, taip ir nesiskyrė su juo nė minutei…
Tad pakelkime taures už ištikimybę.

***

Londono „Vemblio“ stadione futbolo rungtynės. Žaidžia „Didžiosios Britanijos rinktinė“ su „Pasaulio rinktine“. Bilietų kainos fantastiškos. Nežiūrint to, stadionas perpildytas. Brangiausioje ložėje sėdi dama. Šalia jos – laisva vieta (vienintelė visame stadione). Daugelis sirgalių nori ją užimti. Tačiau į visus jų prašymus dama atsako:
– Niekada! Ši vieta – mano vyro…
– O kur jūsų vyras? Jis netrukus žada ateiti?
– Ne, jis neateis: jis mirė.
– Jeigu vyro nėra, tai reikėjo pasikviesti bet kurį giminaitį.
– Deja… Giminaičiai ir visi giminės dabar jo laidotuvėse.
Tostas už moteris, galinčias viską paaukoti dėl futbolo!

Parašykite komentarą