Laikas: nežinomas (apie 9600 m. pr. Kr.? / 1520 m. pr. Kr.? / mitinis)
Vieta: Viduržemio jūra? / Atlanto vandenynas?
Kai tu vakar kalbėjai apie savo valstybę ir jos vyrus, aš prisiminiau šį pasakojimq ir su nuostaba pamačiau, kad daugelis tavo žodžių dėl kažkokio dieviško atsitiktinumo sutampa su tuo, ką atskleidė Solonas. PLATONAS, „TIMAJAS”, IV A PR. KR. (vertė N. Kardelis)
Didelės ir galingos šalies, pačioje žmonijos istorijos aušroje viešpatavusios senovės pasaulyje ir tiesiog staiga pražuvusios dėl neįsivaizduojamo kataklizmo, paslaptis daugiau kaip du tūkstantmečius žadina žmonių vaizduotę. Čia, žinoma, kalbame apie garsiąją Atlantidos salos valstybę.
Atlantidos mito kontekstas
Nors sakoma, kad Atlantida savo klestėjimo viršūnę pasiekė daugiau kaip prieš 11 000 metų, tik maždaug prieš 2350 metų – tarp 359 ir 347 m. pr. Kr. – ji pirmą kart minima literatūroje. Jos vardas pasirodo dviejuose graikų filosofo Platono dialoguose: „Timajas“ ir „Kritijas“, pavadintuose pagal pagrindinius pašnekovus Platono įsivaizduotuose Sokrato pokalbiuose su mokiniais. „Tima- jo“ dialogo pradžioje Sokratas pamini praėjusios dienos svarstymus apie geriausią valstybę. Čia Platonas turi omeny savo garsųjį dialogą „Valstybė“, iš tikrųjų parašytą keleriais metais anksčiau. Paskui Sokratas išvardija tobulo valdymo ypatybes (išdėstytas „Valstybėje“): amatininkai ir žemdirbiai turi būti atskirti nuo valstybės gynimo; kareiviai švelnūs, išmankštinti fiziškai, turi išmanyti menus, gyventi bendruomenėje ir neturėti nei aukso, nei sidabro, nei asmeninės nuosavybės.
Sokratas, nusivylęs hipotetiniais svarstymais, pateikia savo mokiniams užduotį iš, galima sakyti, praktinės filosofijos. Jis pasiūlo jiems duoti tobulos visuomenės, kuri gyvena pagal „Valstybėje“ nurodytus principus, dalyvaudama teisingame kare, pavyzdį.
Kritijas, paklusniai vykdydamas mokytojo pageidavimą, pradeda: „Taigi paklausyk padavimo, Sokratai, nors ir labai neįtikėtino, tačiau tikrai neišgalvoto“. Kritijas išgirdęs šią istoriją iš savo senelio (taip pat vardu Kritijas), o tas girdėjęs ją iš savo tėvo Dropido. Dropi- dui istoriją papasakojęs graikų išminčius Solonas, sužinojęs ją iš Egipto žynių, lankydamasis Egipte daugiau kaip prieš 200 metų.
Tobuloji valstybė – ne Atlantida, o Atėnai
Egipto žyniai papasakojo Solonui istoriją apie senovės Atėnus, kurie „išsiskyrė visų savo įstatymų tobulumu“. Šį 9300 metų prieš Platoną laikotarpio miestą valstybę jis pasirinko savo idealios valstybės modeliu. Žyniai papasakoja Solonui apie didžiausią senovės atėniečių žygdarbį: jie kovoje nugalėję „galybę, įžūliai žygiavusią užkariauti visos Europos ir Azijos“. Pasak jų, ši ekspan- sionistinė valstybė iškilusi saloje anapus „Heraklio stulpų“, Atlanto vandenyne.
Atlantida valdžiusi visą Šiaurės Afriką iki pat Egipto. Tačiau po jos pralaimėjimo atėniečiams, anot Kriti- jo, dievai Atlantidą visiškai sunaikino, sukėlę didžiulius žemės drebėjimus ir potvynius.
Trumpai išdėstęs Sokratui Atlantidos istoriją, Kritijas priduria: „Kai tu vakar kalbėjai apie savo valstybę ir jos vyrus, aš prisiminiau šį pasakojimą ir su nuostaba pamačiau, kad daugelis tavo žodžių dėl kažkokio dieviško atsitiktinumo sutampa su tuo, ką atskleidė Solonas“. Iš tikrųjų Kritijo apibūdinta senovės Atėnų visuomenė puikiai, iki smulkmenų – bet ne atsitiktinai – atitinka Platono hipotetinę idealią valstybę, aprašytą jo „Valstybėje“.
Istorijos šaltinio paieškos
Ar Platonas Atlantidos arba senovės Atėnų aprašymą grindė tikra istorija, ar visa tai išgalvojo? Iš tikrųjų buvo viena didi Viduržemio jūros civilizacija – vadinamoji Minojo kultūra, klestėjusi Kretos saloje ir laikyta sena net Platono meto graikų požiūriu, – kurią bent iš dalies sunaikino didelė gamtinė katastrofa. Daugelis šių dienų mokslininkų kelia mintį, kad nors Atlantidos dydis ir vieta „Timajo“ ir „Kritijo“ dialoguose buvo labai perdėti ar klaidingai suprasti (galbūt dėl klaidingo vertimo), Platono pasakojimas galų gale pagrįstas kataklizminiu ugnikalnio išsiveržimu Teros saloje, esančioje Egėjo jūroje į rytus nuo Graikijos ir į šiaurę nuo Kretos. Kaldera, likusi po Teros išsiveržimo XVII ar XVI a. pr. Kr. (dėl datos dar ginčijamasi, žr. p. 271-274), yra dvigubai didesnė už Krakatau ugnikalnio, kuris, išsiveržęs 1883 m., pražudė dešimtis tūkstančių žmonių. Galingesnis Teros išsiveržimas tikriausiai dar labiau nusiaubė aplinką, ir tikėtina, kad buvo paminėtas tokių kraštų kaip Egiptas, patyrusių netiesioginį jo poveikį, istorijos šaltiniuose.
Kai kuriems specialistams minoj inė Kreta yra Atlantida, ir tai, ką aprašė Platonas dialoguose, jie laiko kiek iškreiptu Teros išsiveržimo sukelto suniokojimo vaizdu. Tačiau, norėdamas taip teigti, turi nepaisyti fakto, kad Kreta buvo ne toje vietoje, ne tokio dydžio, klestėjo ne tuo metu, niekuomet nekariavo su Atėnais ir nebuvo sugriauta kataklizmų, arba bent privalai paaiškinti, kodėl taip yra. Archeologiniai tyrimai parodė, kad nors Minojo epochos pajūrio bendruomenės labai nukentėjo nuo Teros išsiveržimo sukelto cunamio, Minojo kultūra ne tik išliko, bet ir klestėjo galbūt dar du šimtmečius.
Kiti autoriai tvirtina, jog Atlantidos modeliu tapo legendinė Minojo kultūros kolonija Teros saloje. Aišku, kad ugnikalnio išsiveržimas nušlavė nuo žemės paviršiaus tenykštę minoj inę gyvenvietę, tačiau taip pat aišku, kad Platonas nekalba vien apie senovės civilizacijai priklausiusios atokios kolonijos pražūtį – kad ir kokia įspūdinga ji būtų buvusi. Be to, Tėra taip pat ne toje vietoje, akivaizdžiai ne to dydžio ir ne to amžiaus, kad galėtų būti tiesioginiu Platono Atlantidos modeliu.
Atlantidos vizija naujaisiais amžiais
Negalima baigti Atlantidos aptarimo, nepaminėjus fantastiškų pareiškimų apie dingusį žemyną, padarytų XIX ir XX a. Bene labiausiai šioje srityje pasižymėjo Minesotos kongreso narys, du kartus pralaimėjęs viceprezidento rinkimus, istorikas mėgėjas Ignatius Donnelly, atgaivinęs šį mitą savo knygoje „Atlantida. Prieštvaninis pasaulis“, išleistoje 1881 m. Donnelly įsitikinimu, Platono Atlantida esanti visų kultūros laimėjimų pagrindas ir versmė, davusi pradžią Egipto, Mesopotamijos, Indo slėnio ir Europos, taip pat Pietų ir Siaurės Amerikos civilizacijoms. Jo tezė neatlaiko skvarbaus mokslo žvilgsnio: nėra įrodymų, kad visų šių kultūrų raidą lėmė koks nors kitas pirminis šaltinis, jei Atlantidą ir paliksim nuošaly. Tačiau, palyginti su kitais XIX a. pabaigos mąstytojais, Donnelly yra intelektinio santūrumo pavyzdys.
Elenos Blavatskajos vadovaujami teosofai teigė, kad at- lantidiečiai skraidę lėktuvais ir auginę javus, gautus iš nežemiškų ateivių. Daug vėliau, XX a. pabaigoje, mediumai ėmė teigti palaiką ryšį su dvasiomis iš dingusio žemyno, duodančiomis įvairių atlantidiškų patarimų šiuolaikinio pasaulio piliečiams. Žinoma, nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų tokių pareiškimų pagrįstumą.
Platono požiūris
Neabejotina, kad Platonas, kurdamas dialogus apie Atlantidą, rėmėsi jam žinomais istoriniais duomenimis. Galbūt tuomet gyvavo padavimai apie senas gamtines katastrofas, kurios daugiau kaip 1000 metų prieš Platono laikus sunaikino galingą valstybę, ir Platonas panaudojo šias istorijas savo mintims perteikti. Tačiau tie tyrėjai, kurie bent iš dalies pažodžiui aiškina „Timają“ ir „Kritiją“, pripažįsta, kad Platonas neketino rašyti istorijos, bet kai kuriuos pasakojimo elementus tyčia išgalvojo kaip metaforas, padedančias išreikšti jo moralą. Pavyzdžiui, Rodney Castledenas knygoje „Pražuvusi Atlantida“ įrodinėja, jog Platono Atlantida puikiai atitinka minojinės Kretos ir Teros derinį, bet kartu pažymi, kad dalis šio pasakojimo yra naujesnių laikų istorijos ir Peloponeso karo, sukiršinusio Atėnus su Sparta, atpasakojimas. Sparta laimėjo pergalę, ir atrodo, kad Platono pateiktas Atėnų aprašymas atspindi jos politinę santvarką.
Pagaliau nėra ko ieškoti „Timajuje“ ir „Kritijuje“ tokių aprašomų Atlantidos požymių, kurie tiksliai atitiktų konkrečių senovės visuomenių ypatybes, nes pagrindinis Platono tikslas buvo ne toks. Platonui Atlantida rūpėjo greičiau ne kaip civilizacija, bet kaip intrigos priemonė. Smulkmenos, kurias jis mini Kritijo lūpomis, skirtos ne istorijai atspindėti, bet svarbesniam dalykui, turint omeny, kad Platonas, šiaip ar taip, buvo ne istorikas, o filosofas. Norėdamas išreikšti savo mintį, Platonas turi parodyti Atlantidą beveik kaip neįveikiamą varžovę. Autoriaus sumanymu detalus Adantidos aprašymas — jos materialioji gerovė, technologinė pažanga ir karinė galia — turėjo padaryti įspūdį skaitytojui. Kad mažesnė, neturtingesnė, technologiniu požiūriu mažiau išsivysčiusi ir kariniu atžvilgiu silpnesnė atėniečių visuomenė galėjo nugalėti at- lantidiečius, perteikia esminę Platono mintį: istorijoje reikšminga ne vien turtas ir galia. Svarbiau, kaip žmonės save valdo. Platonui intelekto laimėjimas, tobulos valdžios ir visuomenės sukūrimas, daug svarbesnis — ir pergalin- gesnis už materialiuosius turtus ar karinę jėgą. Platonui, kaip mokytojui, daro garbę, kad dėstydamas šį požiūrį jis sukuria nepaprastai įdomią istoriją.