Kodėl inkai aukojo vaikus? | MusuGyvenimas.lt

Kodėl inkai aukojo vaikus?

Laikas: XIV-XV a.
Vieta: Ekvadoras, Peru, Čilė, Argentina ir Bolivija

Kartą į šią salą buvo pristatyta keturiolikmetė mergaitė, tačiau vyriausiasis palydovas ją atleido. Kruopščiai apžiūrėjęs jos kūną, po viena krūtimi rado apgamėlį. Todėl buvo nuspręsta, kad ji būtų netinkama auka jų dievui.
BERNABE COBO, 1653

Tėvas Bernabe Cobo, vienas ankstyvųjų ispanų metraštininkų, aprašinėjusių inkų imperiją, pasakoja mums tokią istoriją apie mergaitę, atvežtą į Titikakos ežero Saulės salą, kur dabar yra Bolivijos Respublika. Mergaitė turėjo būti paaukota vieno iš didžiųjų senovės Andų piligrimystės centrų ir religinių šventovių šventykloje. Tačiau ji išgyveno ir papasakojo savo istoriją vienam
iš ispanų, atvykusių į salą praėjus keleriems metams po imperijos užkariavimo 1532 m.


Mes apie inkus sužinome iš ankstyvųjų metraštininkų, pavyzdžiui, Cobo, ir iš šių laikų archeologinių tyrimų. Žinome, kad inkų imperija buvo didžiulė, daugiatautė, daugiakalbė valstybė, nusidriekusi daugiau kaip 4000 km. Tautos, padėjusios pagrindą valdančiosioms dinastijoms kažkuriuo XIII—XIV a. metu, gyveno Kuske, aukštai Anduose, fiziniame ir dvasiniame jų pasaulio centre. Per kelias kartas kečujų kalba kalbantys inkų imperijos protėviai užkariavo dešimtis įvairių etninių grupių, tautų ir teritorijų šioje plačioje Pietų Amerikos srityje. Dažnai vyko sukilimai ir buvo sunku valdyti tokią plačią teritoriją ir daugybę žmonių. Kaip ir kitose pasaulio senovės imperijose, čia valstybinė religija tapo pagrindine priemone skirtingoms žmonių grupėms sujungti bei valdyti ir valdančiųjų dinastijų valiai primesti.

Inkų mergaitės mumija, išlaisvinta iš ledo per sniego griūtį, įvykusią 1995 m., Ampato viršūnėje. Peru aukštumose


Šių dienų maestrą, arba šamane, degina kokainmedžio lapus ir smilkalus per aukojimo apeigas.

Šventosios Andų vietos
Inkų imperijos laikais ir ankstesniais šimtmečiais Andų tautos statė šventyklas šventose vietose, vadinamose huakose (huacas). Huaka buvo bet kuri natūrali arba žmogaus pritaikyta gamtos vieta, turinti dvasinės galios; jos buvo įrengiamos urvuose, prie šaltinių, ant didelių uolų, kalvų viršūnėse, šalia fontanų ir tiltų, viršukalnėse. Huakose buvo įprasta atnašauti aukas. Dažniausiai buvo aukojami kokainmedžio lapų krepšiai, spalvotos jūrų kriauklės, lamos, alpakos, kukurūzų alus, audiniai, metalinės statulėlės, o kartkartėmis vaikai. Visame Kusko krašte ankstyvieji inkai pastatė šimtus šventyklų, ir kiekvieną jų prižiūrėdavo kylančios imperijos giminingos grupės.


Augant imperijai, valstybė ėmė statyti didesnes šventoves, tokias kaip Saulės salos šventykla. Pagrindinėse Andų huakose statomi šventyklų kompleksai būdavo skiriami saulės, mėnulio, griaustinio ir kitiems dievams. Daug energijos ir išteklių buvo įdedama palaikyti religijai, siejamai su huakų apeigomis, o įspūdingos šventyklos pabrėžė politinę ir ideologinę Kusko diduomenės valdžią, nuo kurios priklausė valdinių gyvenimas.

Viršuje Sidabruotos moters skulptūrėlės, rastos drauge su kitame puslapyje parodyta berniuko mumija, detalė. Ji apsiausta plonais audeklais, susegtais tupu smeigtuku. Kairėje Archeologai prižiūri kasinėjimą Lulailako viršūnėje, kur daugiau kaip 6700 m aukštyje buvo rasti inkų paaukotos mergytės palaikai.

Žmonių aukojimas
Žmonių aukojimas nebuvo inkų išradimas. Priešistoriniame Andų mene pilna aukojamų žmonių, paprastai karo belaisvių, atvaizdų – tarkim, kai kuriose iš pirmųjų Peru stelų vaizduojami belaisviai nukirstomis galvomis. Kitų kultūrų gyventojai žmonių galvas pasiimdavo ir kaip trofėjus. Tačiau inkams tokia veikla buvo tik valstybinės religijos ir imperinės ideologijos, vienijančios imperiją, sudėtinė dalis.


Būtent šis kontekstas paaiškina vaikų aukojimą. Vaikai buvo aukojami politiškai svarbiose apeigose, vadintose capac hucha. Šis terminas, anot Colino McEwano ir Maarteno van de Guchte’s, reiškia „karališkoji pareiga“; šie mokslininkai aprašo, kaip vaikai, nuo šešerių iki dešimties metų amžiaus, buvo siunčiami iš įvairių imperijos kaimų ir miestų į sostinę Kuską. Kai kuriems tekdavo nukeliauti šimtus ir net tūkstančius kilometrų. Šioje kelionėje, kai eidavo per kaimus, vaikai ir jų palydovai, iškilmingai žengdami, dainuodavo. Kartą Kuske tie vaikai buvo surinkti miesto vidury, ir inkų žyniai juos simboliškai sutuokė. Po gausaus gyvulių ir kitų gėrybių aukojimo vaikai buvo iškilmingai apvesti aplink didžiąją aikštę. Paskui išsiųsti atgal į gimtuosius kaimus bei miestus, ir čia buvo surengtos naujos iškilmės. Apeigų kulminacija tapo vaikų apsvaiginimas alkoholiu bei kitomis medžiagomis ir nužudymas huakoje, susijusioje su jų tėviške.


Archeologai randa vaikų aukų įvairiose Andų vietose. Palaikų iš šių capac hucha apeigų aptinkama salose, urvuose ir kalnų viršūnėse. Daug aukų sniegu apklotose Andų kalnų viršūnėse — dažnai vulkaninės kilmės — atrado archeologas Johanas Reinhardas. Šių aukų ieškojimas – vienas iš sunkiausių archeologinių darbų pasaulyje: Reinhardui ir jo kolegoms tenka kopti į daugiau kaip 6000 m aukščio viršukalnes, kovoti su nuovargiu, ledu, pelenais ir sniegu. Stebina senovės žmonių ryžtas kopti į tuos pačius kalnus be šiuolaikinės
įrangos.


Mumijų atradimas priklauso tiek nuo sėkmės, tiek nuo gebėjimo. Gebėjimas kyla iš žinojimo, kur ieškoti pagal paviršinius pėdsakus, o sėkmę lemia tinkamas aplinkos sąlygų derinys, atidengiantis palaikus. Norėdami paimti mumijas, kol jų nepavogė plėšikautojai ar nesunaikino nepalankios oro sąlygos, Reinhardas su savo grupe turi prakapoti ledą ir kietą dirvą, moksliškai aprašyti radinius ir saugiai nugabenti mumiją į savo bazę.
Metraščiuose yra iškilmingų apeigų, su- sijusių su vaikų aukojimu, aprašymų. Dabar archeologiniai radiniai iš Ampato netoli Arekipos, Peru, patvirtina, kad šie dokumentai teisingi. Ampato mergelė – tai jauna mergaitė nuostabia, plunksnomis papuošta šukuosena, palaidota kartu su keramikos dirbiniais, šaukštais, mediniais puodeliais, aprengtomis metalo skulptūrėlėmis, maistu ir puikiais audiniais. Į kalno viršūnę buvo atnešta raudonžemio, šventos spalvos, ir įberta į jos kapą. Aplink aukojimo vietą, kurioje tikriausiai buvo paaukota keletas mažų vaikų, buvo pastatyta platformų ir galbūt kitų pastatų.


Palyginti su kitomis Senojo ir Naujojo pasaulio imperijomis, inkų valstybėje žmonių aukojimas buvo gana retas reiškinys. Vis dėlto vaikai buvo aukojami, ir tai buvo daroma nepaprastai svarbiais religiniais bei politiniais tikslais. Vietinis valdovas, paaukojęs savo vaiką, tuo pareikšdavo savo ištikimybę inkų valstybei ir jų garbinamiems dievams kūrėjams. Dešimčių vaikų, iškilmingai vedamų į Kuską, kad būtų parengti aukojimui, reginys kasmet primindavo inkų valstybės galybę. Tik suprasdami politinę ir religinę inkų imperijos logiką jos istoriniame kontekste, galime kaip reikiant įvertinti šią tragišką, bet galingą valstybės instituciją.

Piečiausiai, Sero ei Plomo viršūnėje, 6000 m aukštyje, rasta inkų mumija; ši mergaitė buvo paaukota drauge su įvairiomis skulptūrėlėmis ir kokainmedžio lapų maišeliu.

Parašykite komentarą