Laikas: II tūkstantmečio pr. Kr. pradžia Vieta: Egiptas arba Palestina
Žmogui visuomet rūpėjo sužinoti, kaip atsirado raštas. „Istorijos tėvas” Herodotas mini, kad finikiečiai atkeliavo į Graikiją su vyru, vardu Kadmas. Ten jie įdiegė raštą ir kitus menus.
JOSEPH NAVEH, 1975
Rašto kilmė — grynas galvosūkis, bet dar painesnė pirmosios abėcėlės mįslė. Gerai žinoma, kad ji pasiekė šiuolaikinį pasaulį per senovės Graikiją -juk ir tarptautinis žodis „alfabetas“ (abėcėlė) kilęs iš pirmųjų dviejų graikų kalbos raidžių, alfos ir betos, – tačiau tiksliai nežinome, kaip ir kada jis pasirodė Graikijoje, kaip graikai sumanė pridėti raides balsiams ir kai kuriems priebalsiams išreikšti ir kaip — o tai dar svarbiau – abėcėlės idėja pirmąkart kilo II tūkstantmetyje pr. Kr. rytiniame Viduržemio pajūryje gyvenusioms visuomenėms, senesnėms už graikų civilizaciją.
Daug mokslininkų savo gyvenimą skyrė šiems klausimams spręsti, tačiau per maža faktinių duomenų, kad būtų galima daryti tvirtas išvadas. Ar abėcėlė susiformavo iš Mesopotamijos dantiraščio, Egipto hieroglifų ar Kretos linijinio A ir linijinio B rašto, ar jos idėja nelauktai kilo kokiam nors nežinomam žmogui? Ir kodėl manyta, kad raidynas reikalingas? Ar tai buvo komercinės būtinybės paskatintas reiškinys, kas atrodo labiausiai tikėtina? Kitaip tariant, galbūt verslas reikalavo paprastesnių ir spartesnių sandorių užrašymo priemonių negu, tarkime, babiloniečių dantiraštis arba egiptiečių hieroglifai, taip pat patogesnio būdo užrašyti įvairiausioms kalboms, kuriomis kalbėjo Viduržemio jūros imperijų ir grupių žmonės, bendraujantys vieni su kitais. Jeigu taip, tai stebėtina, kad ankstyvuosiuose graikų alfabetiniuose įrašuose visai nekalbama apie prekybą ir verslą. Šios ir kitos aplinkybės paskatino kai kuriuos mokslininkus padaryti priešingą prielaidą, kad graikų alfabetas buvo išrastas, norint užrašyti žodinius Homero epus VIII a. pr. Kr.
Nuo mito iki hipotezių
Kol nebuvo įrodymų, tuštumą užpildydavo pasakojimai ir mitai. Dažnai abėcėlės išradėjų aureolė priskiriama vaikams, nes jie nebūtų turėję išankstinio nusistatymo suaugusiųjų išrastų raštų atžvilgiu. Pasak vienos tokios versijos, sumaniam kanaaniečių berniukui šiaurės Sirijoje, kuriam įgriso mokytis dantiraščio, kilo mintis apie nedidelį skaičių ženklų, reiškiančių atskirus priebalsius (kaip egiptiečių hieroglifuose), ir jis išrado naujų rašmenų pagrindiniams savo gimtosios semitų kalbos priebalsiams išreikšti. Galbūt jis iš pradžių braižinėjo juos kažkurios senovinės gatvės smėlyje: paprasto namo kontūro formos semitų rašmuo betas tapo ženklu, reiškiančiu b. Mūsų laikais Rudyardo Kiplingo knygos „Kaip atsirado abėcėlė“ pagrindinė veikėja, mergaitė, vardu Tafimai, sukuria simbolius, jos pavadintus „garsiniais piešiniais“. Raidė A yra karpio plačiai atvertomis žiotimis piešinys; Tafimai aiškina savo tėvui, kad taip atrodanti jo burna, tarianti garsą aaa. Raidė O atitinka kiaušinio ar akmens
formą ir atrodo panaši į tėvo burną, sakančią ooo. Raidė S vaizduojanti gyvatę ir reiškianti gyvatės šnypštimą. Tokiu pramanytu būdu Tafimai sukūrusi visą abėcėlę.
Puikus poetas Williamas Blake’as „Jeruzalėje“ rašo: „Dievas… šiurpiame urve slaptingojo Sinajaus / Žmogui davė nuostabųjį rašto meną“. Kadaise, žvelgiant į mažą sfinksą Britų muziejuje, atrodė, kad Blake’as teisus, bent dėl raidyno kilmės. Tą sfinksą 1905 m. egiptologas seras Flindersas Petrie rado Serabit ei Chadime, Sinajaus pusiasalyje, nuošalioje vietoje toli nuo civilizacijos. Ten jis kasinėjo senose turkio kasyklose, veikusiose senovės Egipto laikais. Patrie priskyrė sfinksą XVIII dinastijos viduriui; dabar jis datuojamas maždaug 1500 m. pr. Kr. Viename jo šone išraižytas keistas užrašas. Kitame šone, tarp liūto letenų, yra panašių įrašų ir dar egiptiečių hieroglifų, kurie sako: „turkio savininkės Hator mylimasis“. Ant šios atokios vietovės uolų rasta ir kitų įrašų, tokių kaip šie:
Petrie spėjo, kad tas raštas turbūt yra alfabetinis, nes jį sudaro mažiau kaip 30 ženklų (kitaip nei teksto rašmenys). Be to, Petrie manė, kad įrašas tikriausiai parašytas semitų kalba, nes žinojo, kad semitai iš Kanaano (dabar Izraelis ir Libanas) dirbo šiose kasyklose, daugeliu atvejų kaip vergai. Po dešimties metų kitas egiptologas seras Alanas Gardineris tyrinėjo „pirmykščius Sinajaus rašmenis“ ir atkreipė dėmesį į kai kurių jų panašumą į piktografinius egiptiečių hieroglifus. Tada Gardineris kiekvieną ženklą įvardijo semitišku žodžiu, tapačių to ženklo reikšmei egiptiečių kalba (semitų kalbos žodžiai buvo žinomi iš Biblijos tyrinėjimų):
Šie semitiški pavadinimai sutampa su hebrajų abėcėlės raidžių pavadinimais — tai Gardinerio nenustebino, nes jis žinojo, kad hebrajai gyveno Kanaane II tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje. Tačiau nors pavadinimai yra tie patys, hebrajų ratdat\ forma skiriasi nuo pirmykščių Sinajaus rašmenų, o tai reiškia, kad tarp jų nėra tiesioginio sąryšio.
Gardinerio hipotezė leido jam išversti vieną iš Sera- bit ei Chadimo sfinkso įrašų:
Perteikus lotyniškais rašmenimis ir įrašius balsius, tai būtų „Baalat“. Hebrajų ir kitų semitų raštuose balsiai nežymimi; skaitytojas, mokantis kalbą, balsius atspėja. Toks Gardinerio perskaitymas turi prasmę: Baalat yra tame Sinajaus krašte vartotas semitiškas deivės Hator vardas, reiškiantis „garbingoji ponia“. Todėl atrodo, kad sfinkso įrašas dvikalbis. Deja, tolesnis šifravimas nedavė prasmingų rezultatų, daugiausia dėl medžiagos stygiaus ir dėl to, kad daugelis pirmykščių Sinajaus rašmenų neturėjo hieroglifinių atitikmenų. Mokslininkų viltys šiuose išraižytuose ženkluose rasti biblinio Išėjimo iš Egipto istoriją žlugo. Bet visai galimas dalykas, kad panašius rašmenis vartojo Mozė Dešimčiai Dievo įsakymų užrašyti ant akmens plokščių.
Iki šiol nežinome, ar Gardinerio spėjimas 1916 m. buvo teisingas, nors jis tikėtinas. Keletą dešimtmečių po Petrie atradimų Sinajuje buvo manoma, kad tie užrašai yra „trūkstama grandis“ tarp egiptiečių hieroglifų ir pirmųjų dokumentais patvirtintų abėcėlių. (Pastarosios priklauso Ugaritui, dabartinei Ras Samrai Sirijos pajūryje, kur XIV a. pr. Kr. buvo vartojama 30 ženklų dantiraščio abėcėlė, ir finikiečiams, gyvenusiems Kanaane II tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje ir vartojusiems 22 raides priebalsiams žymėti.) Tačiau kodėl gi žemą padėtį užimantys — ir turbūt neraštingi – atkampaus Sinajaus kalnakasiai turėję sukurti abėcėlę? Jie akivaizdžiai nepanašūs į išradėjus. Vėlesni atradimai Libane ir Izraelyje parodė, kad abėcėlės sukūrimo Sinajuje hipotezė — romantiškas prasimanymas. Šie įrašai, priskiriami XVII ir XVI a. pr. Kr., leidžia daryti išvadą, kad tuo metu Kanaano krašte gyvenę žmonės nebuvo abėcėlės išradėjai, ir tai visiškai suprantama. Jie buvo kosmopolitiški prekiautojai Egipto, hetitų, Babilonijos ir Kretos prekybinių kelių kryžkelėse; jiems reikėjo rašto, kuris lengvai išmokstamas, greitai rašomas ir nedviprasmiškas. Nors tai neįrodyta, galimas dalykas, kad pirmieji abėcėlę pradėjo vartoti kanaaniečių protėviai.
Nauji liudijimai iš Egipto
Tačiau visai neseniai šį vaizdą pakeitė nauji atradimai pačiame senovės Egipte, ir dabar atrodo, kad galima peržiūrėti Gardinerio teoriją. 1999 m. archeologai iš Jeilio universiteto Johnas Colemanas Darnellis ir jo žmona Deborah, žvalgydami pietų Egipto dykumoje senovės keliautojų maršrutus, Vadi el Hole, į vakarus nuo Tėbų, aptiko įrašus akmenyje, kurie, kaip atrodo, parašyti senovine abėcėle. Įrašai datuojami apie 1900-1800 m. pr. Kr., o tai reikštų, kad jie daug ankstesni už Libane ir Izraelyje rastus įrašus ir yra seniausi žinomi alfabetiniai tekstai.
Tie du trumpi įrašai parašyti semitų raštu ir, pasak ekspertų, jų raidynas tikriausiai susidarė panašiu būdu kaip pusiau kursyvinė egiptiečių rašto forma. Manoma, kad juos parašė raštininkas, keliaujantis su samdinių grupe (daug tokių samdinių tarnaudavo faraonams). Jei paaiškės, kad ši prielaida teisinga, tada atrodytų, jog abėcėlės sumanymas buvo įkvėptas egiptiečių hieroglifų ir išrasta ji Egipte, o ne Palestinoje. Tačiau naujieji duomenys jokiu būdu nėra įtikinami, ir panašių įrašų paieškos tęsiasi. Abėcėlės kilmės mįslė dar neįminta.