Ledo žmogus. Piemuo ar šamanas? | MusuGyvenimas.lt

Ledo žmogus. Piemuo ar šamanas?

Laikas: 3300-3200 m. pr. Kr. Vieta: Italijos Alpės

Atsitikimas Alpėse: Hauslabjoche rastas lavonas. Mirusio žmogaus tapatybė nenustatyta. Sprendžiant iš šalia kūno rastų daiktų, galima manyti, kad nelaimingas atsitikimas įvyko net devynioliktame amžiuje.
POLICIJOS ATASKAITA KONRAD ŠPINDLERYJE, 1994

Ledo žmogus 1991 m. rugsėjį dar buvo iš dalies įšalęs į ledą, nors per pirmą bandymą kūnas buvo išlaisvintas iki šlaunų. Tik kai žmogaus palaikai buvo nugabenti į Insbruko teismo medicinos institutą, paaiškėjo jo tikrasis amžius ir reikšmė.

DU vokiečių alpinistai 1991 m. rugsėjo 19 d. atrado seniausią išlikusį žmogaus kūną, užregistruotą šiais laikais. Radinio vieta buvo Italijos Pietų Tirolis, netoli pagrindinio Alpių kalnagūbrio ir tik truputį daugiau kaip 90 m nuo sienos su Austrija. Sis Alpių ruožas
vadinamas Ectalerio (Otztaler) Alpėmis (pavadinimas kilęs iš ilgo siauro Ectalio slėnio vardo). Paprastai šie palaikai vadinami Eciu (Otzi) – šį vardą sukūrė vienas austrų žurnalistas, susiejęs „Ectalį“ su „ječiu“. Tačiau daugelis paprasčiausiai vadina palaikus Ledo žmogumi.

Negyvenama ir atoki radinio aplinka paskatino kurti įvairias hipotezes apie tai, kaip žuvo Ledo žmogus. Mokslinė analizė davė nemažai duomenų apie jo sveikatos būklę ir įrankius, kuriuos jis nešėsi ir kurie buvo rasti išsimėtę aplink palaikus siauroje lomoje. Tie įrankiai teikia duomenų apie Ledo žmogaus tapatybę ir leidžia archeologams spėti, ką jis čia aukštai Alpėse veikė.

Nebaigto lanko strypas, strėlių strypeliai ir odinė strėlinė iš Ledo žmogaus ginkluotės. Jeigu jis ketino medžioti, tai nebuvo
gerai pasiruošęs.

Mirusiojo kūnas, drabužiai ir įrankiai
Pasirodė, kad tai 25-45 metų amžiaus vyras; puiki jo išsilaikymo būklė reiškė, kad išliko net molekulinė audinių sandara. Šio nepaprasto išsilaikymo priežastis buvo gamtos reiškinių, tiek sukėlusių jo mirtį, tiek vykusių po jo mirties, seka. Manoma, kad tas vyras mirė užkluptas ankstyvos rudens pūgos. Plonas sniego sluoksnis neleido lavono naikinti vabzdžių lervoms, kol jį palengva džiovino rudens vėjai. Iš esmės vyko natūralus sausas užšaldymas. Lavono būklė jau buvo iš esmės stabilizavusis, kai užėjo žiema ir jis buvo apklotas storu sniego sluoksniu. Datavimas radioaktyviosios anglies metodu – dėl didesnio patikimumo atliktas keturiose skirtingose laboratorijose — parodė, kad ši tragedija įvyko maždaug 3300-3200 m. pr. Kr. Vyro palaikai tikriausiai taip išgulėjo daugiau kaip 5000 metų, kol nutirpus sniegui – tirpimą pagreitino vėjo iš Sacharos atneštos dulkės 1991 m. liepą — vėl buvo atidengti.

Ledo žmogaus rekonstrukcija su visa apranga ir ginklais. Nendrių arba šiaudų apsiaustai kai kuriose Europos dalyse dar buvo dėvimi XVIII a.

Taigi toks Ledo žmogaus išsilaikymas ne tiek paslaptingas, kiek nuostabus, tačiau jo mirties aplinkybės ir daiktų, kuriuos nešėsi, reikšmė iš tikro kelia daug klausimų. Ledo įduboje šalia kūno rasta daug daiktų: varinis kirvis su kukmedžio rankena, nebaigtas lankas, taip pat iš kukmedžio, kuprinė, padaryta iš maumedžio lentelių ir kailio, titnaginis peilis su makštimi, elnio odos strėlinė su dviem strėlėmis titnaginiais antgaliais ir dvylika nebaigtų strėlių strypų, veršiuko odos kapšas, kabėjęs prie diržo. Be šių įrankių, išliko ir nemažai drabužių: kailio blauzdinės ir kepurė, kailinis pončo tipo viršutinis drabužis, odiniai batai, prikimšti žolės dėl šilumos, ir šiaudų apsiaustas, kuris galėjo būti naudojamas ir kaip patiesalas ar antklodė. Nors ir be šiltų šiuolaikinių neperšlampamų medžiagų, tai buvo aprangos komplektas, galintis puikiai apsaugoti nuo atšiauraus Alpių klimato, bent ne žiemos mėnesiais.

To negalima pasakyti apie jo įrankius, o nebaigtas lankas ir nebaigta dauguma strėlių rodo, kad jis nebuvo gerai pasirengęs kelionei. Be to, jis negalėjo pasigirti sveikata. Pirštų nagų tyrimas atskleidė, kad per šešis mėnesius prieš mirtį jis bent tris kartus rimtai sirgo (dėl to sustodavo augę nagai). Dar jis turėjo tatuiruočių virš juosmens, ant kairės blauzdos, dešinės kulkšnies ir kelio. Jos galėjo būti padarytos ne pasipuošimo, bet greičiau gydymo tikslu, nes Ledo žmogus sirgo artritu. Gaubtinės žarnos turinio tyrimas parodė, kad buvo apsikrėtęs zoo- parazitais, o tai galėjo sukelti chronišką viduriavimą. Tačiau didžiausia bėda buvo tai, kad neseniai jam neabejotinai buvo lūžę aštuoni šonkauliai. Jie buvo pradėję gyti, bet traumos požymiai davė pagrindą spėti, kad Ledo žmogus patyrė smurtą ir buvo priverstas bėgti iš kaimo, o traukiantį per Alpes su nebaigtais įrankiais, jį užklupo ankstyva žiemos pūga.

Tarptautinė specialistų grupė kruopščiai ištyrė Ledo žmogų, norėdama nustatyti jo amžių, sveikatos būklę ir rasti duomenų, nurodančių jo mirties priežastį.
Kai kurių mokslininkų nuomone, šlifuotas balto marmuro skrituliukas su pririštomis odinėmis juostelėmis rodo, kad Ledo žmogus buvo šamanas. Dešinėje Ectalio palaikai su kai kuriais daiktais. Vario kirvis, pririštas prie medinės rankenos, rastas greta mirusiojo kūno, buvo vienas pirmųjų daiktų, padėjusių nustatyti jo amžių.

Piemuo ar šamanas?
Taip pat galimi kitokie aiškinimai. Pasak vienos tokios versijos, jis paprasčiausiai buvo piemuo. Prie palaikų rastų samanų tyrimas parodė, kad jis atkeliavo iš pietinės Alpių pusės, ir visiškai įmanoma, kad Ledo žmogaus tėvynė buvo Vinšgau, tik apie 20 km į pietus nuo jo mirties vietos. Iš žiedadulkių sprendžiama, kad mirtis įvyko anksti rudenį, galbūt dėl nelaimingo atsitikimo, kai jis, būdamas prastos sveikatos, varė bandą į kalnų ganyklas, o tuomet užėjo žiemiška audra. Galbūt jis mėgino prisiglausti negilioje įduboje, kur ir buvo rastas negyvai sušalęs.
Vis dėlto ne visus tenkina tokie proziški aiškinimai, ir yra manančių, kad Ledo žmogus iš tikrųjų buvo šamanas. Įrodymais laikomi nebaigti medžioklės įrankiai, kūno tatuiruotės ir pragręžtas balto marmuro skrituliukas su pintomis odos juostelėmis. Samanai bendrauja
su dvasių pasauliu, dažnai atokiose vietose, o tai galėtų paaiškinti jo kelionę į aukštus kalnus. Etnografiniai pavyzdžiai rodo, kad blizgantiems arba nugludintiems akmenims dažnai buvo priskiriama ypatinga reikšmė ar galia, nors šiuo atžvilgiu kvarcas įprastesnė medžiaga negu marmuras. Negalima sakyti, kad yra daug įrodymų, jog Ledo žmogus buvo šamanas, nors tokią galimybę sunku atmesti. Dėl nepaprasto atradimo pobūdžio ir ypatingų išsilaikymo sąlygų mažai su kuo galime jį palyginti. Jei būtų daugiau duomenų, gal būtume mažiau linkę priskirti Ledo žmogui tam tikrą ritualinę ar religinę padėtį, o greičiau – nepaisydami keistų jo įrankių ypatybių – laikytume jį tipišku IV tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos aukštųjų Alpių bendruomenės nariu, išsiskiriančiu labiau likimu, ištikusiu jį ir jo palaikus, negu padėtimi gyvenime.

Parašykite komentarą