orakulai | MusuGyvenimas.lt

Senovės orakulai – pranašai ar apgavikai?

Laikas: apie VI a. pr. Kr.-IV a. po Kr.
Vieta: Graikija

Viešpats, kurio orakulas yra Delfuose, nei aiškiai pasako, nei nutyli, bet duoda ženklą.
HERAKLEITAS, VI A. PR. KR.

V a. pr. Kr. pabaigos taurės piešinyje Atėnų karalius Egėjas kreipiasi patarimo į deivę Temidę, mitinę Pitijos pirmtakę. Egėjas klausė, kodėl jis neturi vaikų; vėliau jam gimė sūnus, herojus Tesėjas.

Senovės graikai tikėjo, kad dievai kalba mirtingiesiems ir gali duoti nurodymus dėl ateities. Bendravimas su dievais buvo kasdienio gyvenimo dalis. Aiškiaregiai keliavo iš miesto į miestą pardavinėdami pranašystes arba siūlydamiesi išaiškinti pranašingus ženklus. Paukščio skrydžio pobūdis, aukos liekanos, susapnuoti vaizdai, net nusičiaudėjimo laikas – bet kuris šių ženklų, jeigu teisingai išaiškintas, galėjo atskleisti dievų valią.
Pačias reikšmingiausias graikams dievų žinias perduodavo orakulai. Tai buvo nuolatinės vietos, paprastai šventovės, kuriose buvo galima tiesiogiai paklausti dievų ar herojų patarimo. (Tas pats žodis paprastai vartojamas ir vietai, ir dievo pranešamai žiniai pavadinti.) Žinomiausias orakulas yra ir buvo Apolono šventovė Delfuose, tačiau senovės literatūroje minima ir daug kitų.
Per šimtmečius atskirų orakulų populiarumas čia didėjo, čia mažėjo: atsirasdavo naujų vietų, o kitos būdavo nebenaudojamos. Vis dėlto daugiau kaip 1000 metų atskiri asmenys ir miestų valstybių atstovai lankė orakulus, norėdami gauti nurodymų, kai reikėdavo lemtingai apsispręsti, o atsilygindami palikdavo prašmatnių dovanų, dažnai nepaprastų ir labai vertingų brangenybių.
Tačiau kokios rūšies pagalbą gaudavo orakulų lankytojai – tai mįslė, kurios niekaip nepajėgia įminti naujųjų laikų protai. Daugelyje žinomų senovės graikų istorijos pasakojimų orakulų (ypač Delfų orakulo) pranešamos žinios apibūdinamos kaip dviprasmiškos arba klaidinančios — dažnai jų padariniai lankytojams būdavo katastrofiški. Neaišku, kodėl graikai norėjo patikėti orakulams svarbius sprendimus. Nesame tikri ir dėl tose vietose naudotų pranašysčių būdų. Orakulų paslaptis nepaliauja viliojusi ir gluminusi šių laikų mokslininkus.

Kliedinčios moterys ir sukti žyniai?
Senovės literatūra ir šiuolaikinis mokslas daugiausia dėmesio skiria Delfų orakului. Čia pranašė (vadinama Piti- ja), kaip buvo tikima, patirdavo dievišką įkvėpimą, o tai senovėje buvo labiausiai gerbiamas pranašavimo būdas. Nėra vieningos nuomonės dėl to, kaip tai vykdavo. Pasak tradicijos, kramtydama lauro lapus ir kvėpuodama svaiginančiais garais, kylančiais iš paslaptingo plyšio uolose, virš kurio ji sėdėjo ant Apolono trikojo, ji pereidavo į dieviškos ekstazės būseną. Jos nerišlius kliedėjimus išversdavo į eiles šventovės žyniai, graikų kalba vadinami prophetai.
Iš pradžių mokslininkai sutiko su tokiu paveikslu, bet mėgino jį racionaliai paaiškinti. Kai kurie samprotavo, kad prophetai iš vieno lankytojo gautą informaciją tik perduodavę kitam. Kiti spėjo, kad veikę savanaudiš- kesni motyvai: esą žyniai buvę klastingi psichologai, iš- gaudavę žmonių paslaptis ir pasakydavę jiems, ką tie norėję išgirsti, arba net politiniai intrigantai, kurie, naudodamiesi savo ypatinga padėtimi, pakreipdavę reikalus į vieną ar kitą pusę.

Pelno siekėjai ar pranašai?
Tačiau sunku patikėti, kad tokios suktybės būtų pavykusios. Graikai puikiai žinojo apie apgaulės šioje srityje pavojus: populiarių Aristofano komedijų veikėjai dažnai pajuokdavo suktus ir godžius aiškiaregius. Vis dėlto orakulai nebuvo kaltinami, nors, kaip žinia, iš lankytojų buvo imamas tam tikras užmokestis (smulkmenos neaiškios). Tiesa, aprašytas vienas kitas atvejis, kai mėginta papirkti Delfų orakulą, tačiau tokie pasakojimai labai reti ir juose aiškiai pabrėžiamas blogas kyšininko būdas, o ne orakului būdingas nesąžiningumas.

Iš tikro sunku būtų teigti, jog kas nors pelnėsi iš orakulų ir jų turtų, nes graikai rūpestingai stebėjo, kad joks asmuo, grupė ar valstybė jų nepasisavintų. Turtai priklausė tik dievui ir kiekvienoje šventovėje buvo rodomi jam pagarbinti. Tik labai retu atveju, nutikus didelei bėdai, kai kas išdrįsdavo jų pasiskolinti – ir susilaukdavo skaudžios bausmės.


Delfų ir kiti orakulai buvo laikomi nuoširdžiais pranašystės tarpininkais, ir, mūsų supratimu, tokie ir norėjo būti. Net ankstyvieji krikščionių rašytojai, kuriems rūpėjo diskredituoti orakulus, nekaltino jų paperkamumu, o greičiau pasmerkdavo jų pranašystes kaip piktųjų dvasių kūrybą.
Taip ir lieka neaišku, kaip orakulai veikė graikų visuomenėje. Pastaruoju metu dvi mokslinio tyrimo sritys leido padaryti įdomias, nors ir prieštaringas įžvalgas šiuo klausimu. Antropologiniai šiuolaikinių kultūrų orakulų tyrimai davė lyginamosios medžiagos, išplečiančios mūsų supratimą, o išlikusių orakulų patarimų formulavimo ir turinio kruopšti analizė paskatino persvarstyti tradicinius pasakojimus.

Klausimai ir atsakymai
Atrodo, kad graikai, kaip ir daugelio kultūrų, turėjusių orakulus, žmonės, kreipdavosi į juos ne iš paprasto domėjimosi ateitimi. Iš tikrųjų jie prašydavo patarimo dėl konkretaus veikimo būdo ir, regis, paprastai norėdavo, kad būtų pritarta jau padarytam sprendimui. Klausimai dažniausiai buvo formuluojami tokiu būdu, kad būtų galima atsakyti „taip“ arba „ne“.


Dodonės Dzeuso šventovėje veikęs orakulas suteikia mums daugiausia žinių apie atskirų asmenų klausimus, nors, kiek žinoma, Delfų orakului buvo užduodami panašūs klausimai. Buvo klausiama apie įvairius kasdienio gyvenimo dalykus, tarp jų santuoką, vaikus, darbą ir keliones. Valstybės atstovai kreipdavosi, norėdami gauti patarimų politiniais klausimais ir pagrįsti savo sprendimus. Be to, atrodo, kad orakulai veikė ir kaip religinių reikalų arbitrai – tai buvo labai svarbus vaidmuo visuomenėje, neturinčioje kitokių religijos žinovų. Asmenys dažnai klausdavo orakulus, į kurį dievą jie turėtų kreiptis, norėdami sėkmingai įgyvendinti savo sumanymą, o valstybinės užklausos dažnai būdavo susijusios su religinių apeigų pakeitimais ir naujovėmis.


Užrašytų atsakymų analizė rodo, kad orakulų lankytojams paprastai nereikėjo sukti galvų dėl dviprasmiškų atsakymų, minimų tradiciniuose pasakojimuose. Tikriausiai jie išgirsdavo tiesiai, proza išsakytą orakulo mintį. Kai kurie tyrėjai mano, kad Delfų Pitija pati tiesiogiai kalbėjusi lankytojams. Abejojama dėl dieviško jos ekstazės pobūdžio. Palyginimas su panašiais kitų kultūrų reiškiniais perša mintį, kad ji galėjo veikti kaip tam tikra varža -1, y. mechanizmas, sustiprinantis kalbėtojo objektyvumo regimybę. Garus skleidžianti bedugnė ir lauro lapų kramtymo poveikis beveik neabejotinai buvo vėlesnių autorių prasimanymai.

Dodonės šventovėje išliko tūkstančiai švino juostų su užrašytais klausimais, kuriuos lankytojai pateikdavo orakului (o retkarčiais ir iš dievo gauti atsakymai). Šiame pavyzdyje Hermonas klausia, kurio dievo jis turėtų prašyti, kad su savo žmona Kretaja susilauktų vaikų.

Paprastas teigimas
Šie tyrinėjimai padeda suprasti, kaip ir kodėl graikai kreipdavosi į orakulus, tačiau nepasako nieko tikro apie dviprasmiškas orakulų ištarmes, minimas tradiciniuose pasakojimuose. Lieka klausimas, ar iš tikro orakulai pateikdavo tokias pranašystes. Senovės graikai tikėjo, kad tai buvo įprastas dalykas, vėliau išnykęs, – toks aiškinimas gyvuoja iki šiol. Kiti mokslininkai mano, kad šie pasakojimai – tiesiog patarlių, liaudies pasakų ir visokių rūšių bendro pobūdžio pranašysčių, tuo metu ėjusių iš lūpų į lūpas, mišinys.
Tačiau, kad ir kokį aiškinimą pripažintume, akivaizdu, kad šie pasakojimai rodo, kaip graikai suprato skirtumą tarp žmogiškojo ir dieviškojo žinojimo – o tai padeda mums suvokti, kodėl jie kreipdavosi į orakulus, tikėdamiesi gauti patarimų dėl ateities.