Žmogaus atsiradimo mįslė

Laikas: prieš 5-0,1 milijono metų Vieta: Afrika

Mes esame labai artimi kitų rūšių giminės. Ir vis dėlto atitrukome nuo jų per šviesmečius.

Nykūs, sausringi Etiopijos ir Kenijos gamtovaizdžiai saugoja seniausių žinomų mūsų giminaičių australopitekų fosilijas. Čia randama net 4,5 milijono metų amžiaus dantų, kaukolių skeveldrų, o kartais ir kojų bei rankų kaulų, graužiamų senovės nuosėdų. Kruopščiai juos iškasę ir sujungę, galime įsivaizduoti, kaip atrodė mūsų protėviai: jie buvo panašūs į beždžiones, 1 m aukščio, su šimpanzių (apie 450 cm3) dydžio smegenimis. Vaikščiojo iš dalies dviem kojomis ir valgė daugiausia vegetarišką maistą: didžiuliai krūminiai dantys leido jiems kramtyti sausas augalų sėklas ir stiebelius. Taip pat Etiopijoje, Omo upės baseine, rasta fosilinė kaukolė, kuriai tik 130 000 metų. Jos smegeninė apie 1400 cm3 talpos — maždaug kaip dabar gyvenančių žmonių. Sis pavyzdys daugelio mokslininkų laikomas pirmuoju iki šiol rastu dabartiniu žmogumi Homo sapiens, ir labai tikėtina, kad jis turėjo tokius pat kalbos ir sim bolinės raiškos gebėjimus, kokius turime mes šiandien Kai kurie jo kaulai liudija, kad jis vaikščiojo visiškai stačias. Kaip mes ištobulėjome nuo tokių į beždžiones panašių protėvių, gyvenusių prieš 4,5 milijono metų, iki turinčių dabartinį ūgį, anatomiją, protą ir kultūrą, yra didžioji žmogaus kilmės paslaptis.

Rekonstruota kaukolė iš Omo Kibišo (Etiopija). Ji 130 000 metų amžiaus ir dabar yra seniausias žinomas fosilijos pavyzdys, priskiriamas Homo sapiens.


Vienu atžvilgiu atsakymas į šį painų klausimą netikėtai paprastas – biologinė evoliucija. Kaip visos rūšys išsirutuliojo vykstant gamtinei atrankai, taip ir mūsų rūšis. Tos atsitiktinės genetinės mutacijos, kurios vienam individui teikė pranašumą prieš kitus, pavyzdžiui, didesnis gebėjimas gamintis įrankius, susirasti maisto arba vaikščioti dviem kojomis, tapo nuolatine populiacijos ypatybe ir pamažu pakeitė mūsų anatomiją, elgesį ir protą iki tokio, kokį turime šiandien. Tačiau nors biologinės evoliucijos procesai duoda atsakymą į žmogaus kilmės klausimą – kaip pirmasis išaiškino Darvinas, – dauguma mūsų norime ne tokio pobūdžio atsakymo. Mums reikia daug išsamesnio šio galvosūkio sprendimo, kuris paaiškintų, kada ir kodėl įvyko konkretūs anatomijos, elgesio ir proto pokyčiai.

Žmogaus evoliucijos schema, vaizduojanti dabartinių rūšių įvairovę. Antropologai dar neatsakė į klausimą, kiek tiksliai rūšių gyveno vienu metu, tačiau nauji atradimai rodo jų buvus daugiau, nei manyta, ypač prieš 2 milijonus metų.

Bendros specialistų pastangos

Pasirodo, kad tokį sprendimą daug sunkiau padaryti, ir tokiam iš menkų fosilijų fragmentų sudarytam pavyzdžiui ištirti reikia visos armijos įvairių sričių mokslininkų pastangų. Iš tikrųjų fosilijos tėra vienas iš kelių duomenų šaltinių. Nors anatomija šiek tiek padeda išaiškinti praeities gyventojų elgesį, kitos žinios gaunamos iš akmeninių daiktų, maisto atliekų, ugniaviečių ir kitų mūsų protėvių gyvenimo pėdsakų, o tai yra archeologų sritis. Taip pat svarbu turėti žinių apie aplinką, kurioje gyveno mūsų protėviai, o tam reikia geologų ir ekologų. Įvairiais moksliniais metodais stengiamasi išgauti kuo daugiau informacijos iš palaikų — taigi vieną iš pagrindinių vaidmenų tiriant žmogaus kilmę vaidina fizikai ir chemikai. Be to, reikia tyrinėti ne tik praeities liudijimus. Norint išaiškinti, kur ir kada vyko žmogaus evoliucijos pirmieji etapai — mūsų linijos atsiskyrimas nuo tos, kuri veda į šimpanzę, – ir paskutinės stadijos, kai atsirado dabartiniai žmonės, būtina išmanyti apie genetinę dabar gyvenančių žmonių įvairovę.

Hadare, Etiopijoje, rasti fosilizuotos „Liusi”, Australopithecus afarensis, liekanos, kurioms 3,5 milijono metų. Išliko apie 50 procentų griaučių, ir jie liudija, kad šios rūšies būtybė vaikščiojo dviem kojomis, tačiau anatomiškai buvo prisitaikiusi ir laipioti medžiais.

Ne kopėčios, o krūmas

Iškastos fosilijos ir archeologiniai radiniai per pastaruosius kelis dešimtmečius kai kuriais atžvilgiais padarė žmonių kilmės galvosūkį dar sunkiau išsprendžiamą – tačiau ir daug įdomesnį. Kadaise manyta, kad žmogaus evoliucija panaši į kopimą kopėčiomis: iš vienos rūšies išsirutuliojo kita ir pamažu susiformavo į mus panašesnė būtybė. Tačiau nauji radiniai parodė, kad taip nėra: žmogaus evoliucija panašesnė į krūmą su daug skirtingų šakų, ir kiekviena šaka mūsų protėvius ir giminaičius nuvedė truputį kita kryptimi, bet visos jos, išskyrus vieną, pasirodė esančios evoliucinės aklavietės. Todėl pasidarė sunku atpažinti, kurios rūšys yra kurių protėviai ir kiek iš tikro rūšių atstovauja mūsų turimi fosilijų pavyzdžiai.

Be to, sužinojome, kad dabartinių žmonių elgesio ir anatominių bruožų visumos elementai nebūtinai visuomet pasireiškia visi drauge — daugelis jų buvo būdingi ir kitoms, jau išnykusioms rūšims. Pavyzdžiui, dviem kojomis vaikščiojo kelių rūšių australopitekai, be to, jie tikriausiai dirbosi akmeninius įrankius, — o kadaise buvo manyta, kad tai tik Homo ypatybė. Per vėlesnes žmogaus evoliucijos stadijas neandertaliečiai turėjo beveik tokio pat dydžio kaip mūsų smegenis, medžiojo stambiuosius žvėris ir tikriausiai šnekėjo sudėtinga kalba, tačiau jie irgi buvo evoliucinė aklavietė.

Homo ergaster

Taigi rastos fosilijos leido mums atsikratyti pernelyg supaprastinto supratimo apie evoliucinę pažangą kaip kopėčias, todėl dabar daugiau dėmesio kreipiame į žmogaus protėvių ir giminaičių elgesio ekologiją ir atrankos veiksnius, skatinusius pokyčius, kuriuos jiems teko patirti. Šie veiksniai dažnai atsirasdavo dėl ryškių aplinkos pokyčių, vykusių per pastaruosius kelis milijonus metų ir sukūrusių evoliucines grįžtamojo ryšio sistemas, todėl vieni laimėjimai neišvengiamai vesdavo prie kitų. Paimkime kaip pavyzdį perėjimą prie įprasto vaikščiojimo dviem kojomis, gausesnio mėsos valgymo, apie 900 cm3 talpos smegeninę ir patobulėjusius akmenų tašymo įgūdžius — visa tai maždaug prieš 1,8 milijono metų buvo būdinga rūšiai, vadinamai Homo ergaster.

Šias 3,5 milijono metų senumo australopitekų pėdas Laetolyje, Tanzanijoje, aptiko Mary Leakey. Šios pėdos – puikus vaikščiojimo dviem kojomis įrodymas.

Atrodo, kad vaikščioti tik dviem kojomis pradėta prieš 2 milijonus metų, o taip elgtis paskatino persikėlimas į savanos aplinką, kai pusiaujo Afrikoje smarkiai sumažėjo kritulių kiekis. Įpratus vaikščioti stačiomis, mūsų protėvių kūnui tekdavo mažiau saulės spindulių, kūno temperatūra išsilaikydavo žemesnė, ir todėl jie galėjo ieškoti maisto, kai kiti gyvūnai turėjo ilsėtis pavėsyje. Be to, tikėtina, jog gyvenimas atviresnėje aplinkoje vertė mūsų protėvius gyventi didesnėmis socialinėmis grupėmis, kad galėtų apsiginti nuo mėsėdžių žvėrių. Kadangi daugybės socialinių santykių klausimų sprendimas — vienas iš daugiausia proto pastangų reikalaujančių darbų, kuriuos mes atliekame, manoma, kad dėl tokios gyvensenos padidėjo šios protėvių grupės smegenys. Antra vertus, tai galėjo atsitikti tik gerai maitinantis ir valgant mėsą, nes dėl to sumažėjo žarnų ilgis ir daugiau medžiagų apykaitos energijos buvo panaudojama didesnėms smegenims maitinti. O valgyti mėsą tapo įmanoma, pradėjus naudoti aštrius akmeninius įrankius skerdienai pjaustyti ir atsiradus galimybei medžioti, kai liūtai ir hienos turėjo ilsėtis pavėsyje.

Didėjant smegenims protiniai gebėjimai padėjo gamintis veiksmingesnius įrankius, organizuotai ieškoti maisto ir gyventi dar didesnėmis socialinėmis grupėmis. Taigi grįžtamasis ryšis tarp šių skirtingų raidos laimėjimų buvo būtinas veiksnys, paskatinęs Homo ergaster — vienos pagrindinių rūšių žmogaus evoliucijoje, iš kurios tikriausiai kilome ne tik mes, bet ir neandertaliečiai, — atsiradimą.

Kairėje. Omo upės, tekančios Etiopijos pietuose, baseine yra itin ilgų plioceno ir pleistoceno nuogulų sluoksnių. Tarp čia randamų fosilijų yra 3 milijonų metų senumo žmogaus protėvių fosilijų. Dešinėje. 1,6 milijono metų senumo pavyzdys WT-1500, arba Nariokoto- mos berniukas, – geriausiai išsilaikę griaučiai iš mūsų evoliucinės praeities. Jis priskiriamas Homo ergaster, jau tikrai dvikojam žmogui visiškai šiuolaikinės kūno laikysenos, nors smegeninė liko maždaug 1000 cm3 talpos, daug mažesnė už dabartinio žmogaus.

Dabartinių žmonių atsiradimas

Sis evoliucinių laimėjimų, įvykusių maždaug prieš 2 milijonus metų, pavyzdys parodo, kad, norint išspręsti žmogaus kilmės galvosūkį, nepakanka paprasčiausiai sukaupti visus duomenis ir sudėlioti tam tikra eilės tvarka, bet būtina suprasti, kaip jie tarpusavy susiję. Lygiai tas pats pasakytina apie naujausią uždavinį, susijusį su anatominiu atžvilgiu dabartinių žmonių atsiradimu. Šioje srityje tarp turimų duomenų yra fosilijų pavyzdžiai, tarkim, kaukolė iš Omo, ir faktas, kad visi žmonės genetiškai labai panašūs į vienas kitą – daug labiau negu kitos rūšys, nors ir gyvename įvairiose pasaulio dalyse ir smarkiai skiriamės savo gyvensena, — ir kad šiandien nebėra gyvos nė vienos kitos žmogaus rūšies. Pastarasis faktas išskirtinis, nes per visą žmogaus evoliuciją iki 28 000 metų prieš mūsų laikus Žemėje vienu metu visad gyveno bent keletas skirtingų rūšių.

Sprendžiant šią galvosūkio dalį, kyla ypač daug ginčų, o sunkiausiai sprendžiami klausimai, kaip dabartiniai žmonės išsivystė ir pasklido iš Afrikos. Ilgą laiką daugelis XX a. antropologų manė, kad žmonės iš Afrikos pasklido tik vieną kartą, truputį vėliau kaip prieš 2 milijonus metų. Jie spėjo, kad vienintelė Homo sapiens rūšis atsiradusi iš skirtingų protėvių — neandertaliečių Europoje ir Homo erectus (stačiųjų žmonių) Azijoje. Ši samprata buvo vadinama „regioninio tęstinumo modeliu. Tačiau šiandien jo šalininkų liko mažai. Dabar dauguma antropologų, genetikų ir archeologų sutaria, kad dabartiniai žmonės atsirado apytikriai prieš 130 000 metų Rytų Afrikoje tikriausiai ypač nepalankiomis aplinkos sąlygomis, dėl kurių susidarė atrankos veiksniai, paskatinę anatominius ir — dar svarbiau — pažinimo pokyčius. Atrodo, kad žmonių skaičius tuo metu sumažėjo net iki 10 000, taigi galėjome greitai išnykti, palikdami pasaulį neandertaliečiams Europoje ir Homo erectus Az)o]e.. Tačiau mes išgyvenome ir, įvairiais srautais sklisdami iš Afrikos prieš 100 000-50 000 metų, galų gale išplitome pasaulyje ir išstūmėme kitas žmogaus rūšis. O kaip sugebėjome tą padaryti, yra dar viena akmens amžiaus paslaptis.