Jo niekas neišrado. Pirmiausiai jį ištaurino Dievo tarnai, o vėliau jis tapo karalių ir kurtizanių gėrimu. Yra tokia markė – “La Courtisane”. Kita iki šių dienų išlikusi pavadinta “Dom Perignon”, vienuolio vardu.
.
Šampanės sritis užima 34 500 ha teritoriją, čia daug storesnis nei kitur kreidinės dirvos sluoksnis, o temperatūra vienu laipsniu aukštesnė nei kituose regionuose, kur auginama ši kultūra.
.
Sultys pirmiausiai brandinamos didžiulėse ąžuolo statinėse, vėliau, supilsčius į butelius, dar laikomos 5-6 metus. Iš jų negaminamas visiems žinomas šampanas, kuriuo kasmet pripildoma per 200 mln butelių: šviežio, putojančio, tačiau vidutiniško. Tos rūšies vynuogės praturtina brangvynį, suteikia jam ypatingo aromato ir skonio, bei maloniai dirgina geriančiojo nosies ir burnos gleivinę.
.
Šampanas yra meno šedevras, kuris gaminamas iš ‘Chardonnay’ vynuogių, auginamų nedideliame Le Menil siur Ožero vynuogyne. Nedidelė vietovė, kurioje yra 17 kaimų ir didžiulės “Grands Crus” saugyklos, garsėja šimtaprocentiniu šampanu. Tai reiškia, kad pagal priimtą kokybės skalę jis vertinamas 100 taškų. Jei bent vieno taško trūksta, toks šampanas jau patenka į “Premier Cru” klasę. Šiame prieš 300 metų užveistame 1,83 ha vynuogyne derlingais metais surenkama tiek vynuogių, kad iš jų pagaminama 13 000 butelių vienos geriausių Šampanėje vyno rūšių “Clos du Menil Brut Blanc de Blanc”.
.
Specialistams šis pavadinimas daug ką pasako: tai “Monocru” šampanas, pagamintas iš vienintelės tokios šviesių vynuogių rūšies, ‘Chardonnay’ vynuogių. Šį vyną kolekcionuoja aukščioausios kastos gurmanai. Pvz., vienintelį 83-ųjų “Krug” markės šampaną galima aptikti nebent vinotekose. Vienas tokio šampano butelis čia kainuoja tiek, kiek 30 butelių ano putojančio vokiško vyno, kurio taurę Bismarkas, kartą atėjęs pas kaizerį Vilhelmą II, išdidžiai atstūmė, tardamas, kad jo patriotizmas neapsiriboja vien pilvo užgaidomis. Jau anuomet, kai į Vokietiją kasmet buvo eksportuojama virš 100 000 butelių šampano, tarp jo vartotojų buvo nusistovėjusi griežta hierarchija: pradedant eiliniais girtuokliais ir baigiant “krugistais”. Be jų, dar būta šampano gėrėjų ir “Perignon” smaližiautojų. “Krugistų” sektai, įsteigtai 1843, vadovauja jau šeštos kartos atstovai broliai Henris ir Remis Krugai.
.
Pastarasis, kaip sakoma, ceremonmeisteris, yra didžiausias šios srities, vadinamojo “Savoir-vivre” (mokėjimas gyventi) mokslo specialistas. Tereikia apsišarvuoti kantrybe, pasižymėti ištverme bei stropumu ir šiame mene galima nemažai pasiekti, nors vargu ar kam pavyktų prilygti benediktinų vienuoliui Pjerui Perignonui (1638-1715).
.
Pasakojama, kad šis didžiausias vyndarystės žinovas gebėdavo atskirti vynuogių rūšis ir patardavo, kokios rūšies vynuogės yra tinkamiausios vynui spausti. Šiaip ar taip, ne kiekvienam lemta gimti turint “nez du vin” (uoslę vynui), arba liežuvį, ant kurio skonio receptorių daug daugiau nei įprasta. Paulis Krugas, minėtų brolių tėvas, 1969 šampanui “Brut Reserve” yra panaudojęs ne mažiau kaip 49 vynus iš įvairių saugyklų. Pasakojama, kad jo sūnus Henris, vadinęs save “architektu” arba “kompozitoriumi”, meistriškai geba atskirti įvairių saugyklų vynus, todėl jo firmos šampanas, kurio kasmet pagaminama mažiausiai 0,5 mln butelių, yra nepakartojamo skonio. “Krugistai”labai vertina jo “Grande Cuvee”, “Millesime” arba “Rose”.
.
Svarbiausia tinkamai parinkti jauną vyną iš įvairių saugyklų ir jį sumaišyti. Esama 3 vynuogių rūšių, iš kurių gaminamas šampanas. Pagrindinis komponentas – “Pinot Noir” rūšis, iš kurios gaminamas raudonasis vynas. Skonį pagerina “Pinot Meunier”. Nors iš šių vynuogių spaudžiamas vynas nėra itin taurus, tačiau minėta rūšis labai atspari šalčio poveikiui, “Chardonnay” šampanui suteikia šviežumo, subtilumo, putojančių savybių, ilgaamžiškumo.
.
Visi šie vynai spaudžiami iš vynuogių, surenkamų 311 Šampanės apygardų. 26 šampano markės priklauso “Šampanės vyno aukščiausios markės sindikatui”. Be jų, dar esama kelių ne tokių garsių ir keli tūkstančiai dar kitokių markių, pavadinimų. Beje, prekybos firmos dažnai prekiauja tuo pačiu šampanu, paženklindamos ją vis kitokia marke. Paprastai ant butelio etiketės įrašomos raidės MA (Marque d’Acheteur).
.
Šampano skoniui ir jo putojančioms savybėms daug įtakos turi tinkamai parinktas indas, į kurį jis bus pilstomas. Geriausiai tinka iki šiol naudojamos plačiadugnės taurės. Šampano nevalia maišyti: visas trejų metų triūsas, galima sakyti, per 30 sek nueina niekais. Šampanas be burbuliukų – jau ne šampanas. Šampano taurėmis nepatartina ir susidaužti. Taurės neskamba, nes garso bangos lūžta atsimušusios į oro burbuliukus.
.
Tikrąjį vyno aromatą dama pajus tik tada, jei ji neišsikvėpinusi. Prieš geriant šampaną rekomenduojama nusivalyti lūpų dažus. Net mažiausias riebalų kiekis sugadina šampano skonį. Šampano taurės skalaujamos tik karštu vandeniu, nenaudojant jokių nuriebalinimo priemonių. Mažiausias toks lašelis sugadins šampaną – nebekils burbuliukai. Paskui taurės šluostomos idealiai švariu rankšluoščiu. Burbuliukų pasigesime ir pilstydami pasenusį šampaną. Gardžiausias šampanas – nupirktas tais metais, kada jis pagamintas. Mat jis prieš tai jau buvo brandintas. Bent taip priimta manyti. Netiesa, sako Krugas. Gerą “Cuvees” galima ilgai išlaikyti. Vis dar labai vertinami šampanai, pagaminti 1947 ar 1928 metais. Ir ne dėl aukštos kainos, bet dėl antikvarinės vertės.
.
Šampano temperamentas priklauso nuo jo temperatūros. Kuo ji žemesnė, tuo jis gardesnis. Geriausia, kai jis atšaldomas iki 11°, į stalą galima paduoti atšaldytą iki 7-8, o gerti – iki 9 laipsnių. Žemiau 7 jis praranda pačias geriausias savybes.
.
Nuo 1927 tik iš Šampanėje 34 000 ha plote išaugintų vynuogių sulčių pagamintas gėrimas turi teisę vadintis šampanu. Tarptautinės sutartys užtikrina šampano markės monopolį. Nuo 1994 Eurosąjungoje išvis uždrausta etiketėje nurodyti, kad koks kitas analogiškas gėrimas pagamintas pagal šampano gamybos technologiją.
.
Prastas šampanas noksta didelėse statinėse ar cisternose, o originalusis, prieš 300 metų išrastas Perinjono – storo stiklo buteliuose. Specialiose lentynose buteliai suguldomi kiek žemyn nuleistais kaklais. Kiekvienas reguliariai sukratomas ir apsukamas, kol mielės susirenka po kamščiu, kad jas galima būtų nupilti.
.
Šampano eksportas gerokai padidėjo 60-ųjų gale. 1970-aisiais eksportuota 31 mln butelių, po dešimtmečio – 55 mln, o 1989 – jau 95 mln. Kasmet gamintojai vis didino kainas. 1988 šampanas kainavo dukart brangiau nei prieš 10 metų.
.
Anksčiau šampaną gamino mažos įmonės, dabar tai didelių koncernų produktas. Pusę pasaulio poreikio patenkina 5 susivienijimai su 18 gamyklų: Louis Vuitton-Moet-Hennesy, Marne et Champagne, Seagram, Laurent-Perrier bei Remy et Associes.
.
Blogi vėjai papūtė 1989, nors tada buvo pagaminta net 249 mln butelių. Prasidėjus Persų įlankos karui ekonomika pradėjo smukti, anglai ir amerikiečiai šampano atsisako. 1991 anglai trečdaliu, šveicarai – 19,4%, o JAV – 12,7% sumažino importą, paklausa labai sumažėjo Japonijoje ir Vokietijoje. Net patys prancūzai išgėrė 16 mln butelių mažiau nei 1989, revoliucijos jubiliejaus metais. 1992 šampano gamintojai nuėmė gerą derlių, bet ekonominė padėtis blogėjo toliau, 1993 tapo krizės metais ir šampano gamintojams. Neatsiperka didžiulės investicijos naujiems įrengimams, įdėtos 9-ąjame dešimtmetyje, bumo laikais.
.
Šampano butelių rietuvės kaupiasi sandėliuose: nuo 1989 jų pagaminta apie 1,2 mlrd. Iki 1991 parduota 700 mln, o per dvejus metus atsargos pasipildė dar 220 mln. Garsių gamintojų dinastijų vadovai guodžiasi tik tuo, kad kelerius metus ilgiau palaikytas šampanas bus dar puikesnis.
.
Pardavimas mažėja ir dėl putojančių vynų konkurencijos. Gamintojai pradėjo kainų karą. atsirado šampano net po 40 frankų už butelį ir garsiausių markių (“Moet et Chandon”) gamintojai išsigando, kad pigus šampanas diskredituos jų gerą vardą. Bet atsilaikyti prieš rinką užplūdusį pigų šampaną sunku. Tiesa, šiek tiek gero šampano eksportuoti pradėta į Rytų Europą.