Kaip prasidėjo žemdirbystė?

Socialiniai Artimųjų Rytų tyrimai
Ankstyvosios žemdirbystės Artimuosiuose Rytuose tyrimas vyksta jau keletą dešimtmečių. Pradžią padarė Robertas Braidwoodas, XX a. penktąjį dešimtmetį kasinėdamas Semšemalio slėnyje, šiaurrytiniame Irake, o šeštąjį dešimtmetį Kathleen Kenyon vadovavo kasinėjimams Jeriche, Jordano slėnyje. Šios pirmosios pastangos buvo sutelktos į Artimųjų Rytų neolito žemdirbių bendruomenes, dar neturėjusias keramikos dirbinių. Vėliau archeologai, tokie kaip Oferis Baras-Josefas, parodė, kad turime tirti ankstesnius laikus, jei norime kaip reikiant suprasti, kodėl prasidėjo žemdirbystė, o archeobotani- kas Gordonas Hillmanas padarė reikšmingas įžvalgas, tyrinėdamas dar neišnykusią Artimųjų Rytų laukinę augaliją ir atlikdamas per kasinėjimus rastų augalų liekanų mikroskopinius tyrimus.

Dabar aišku, kad turime kreipti dėmesį į daugelį klimato svyravimų per paskutinius pleistoceno tūkstantmečius, o ne vien į stulbinantį visuotinį atšilimą, vykusį prieš 11 600 metų. Maždaug prieš 14 500 metų Artimųjų Rytų pajūrio sritis ir upių slėnius dengė tankūs mišrūs ąžuolynai, o visur kitur plytėjo vešli stepė su daugybe maistinių augalų. Čia augo kultūrinių kviečių ir miežių laukiniai protėviai, kurių sėklų, matyt, gausiai prisirinkdavo Natufo kultūros medžiotojai-ran- kiotojai, pradėję gyventi nuolatinėse gyvenvietėse, pavyzdžiui Ain Malahoje (Izraelis) ir Abu Hureiroje (Sirija). Tai buvo beprecedentis mūsų protėvių žingsnis, kurį žengti iš dalies padėjo gausybė medžioklei prieinamų gazelių bandų.

Beveik 2000 metų šios bendruomenės klestėjo ir sukūrė daug kultūros dalykų, paprastai siejamų su žemdirbiais: akmens architektūros, turtingų kapų, meno dirbinių ir išradingą augalų sėklų malimo technologiją. Paskui, maždaug prieš 12 600 metų, klimatas smarkiai pablogėjo. Vietoje šiltų orų ir gausių kritulių medžioto- jus-rankiotojus staiga užklupo ledynmečio sąlygos, trukusios visą tūkstantmetį: užėjo sausros ir labai sumažėjo renkamųjų augalų bei medžiojamųjų žvėrių. Atrodo, jog šis trumpas klimatinis vėlyvojo driaso laikotarpis prasidėjo kaip tik tada, kai medžiotojų-rankiotojų bendruomenės kaip niekada išaugo, ir todėl jo pasekmės buvo labai skaudžios.

„Derlingasis pusmėnulis"
„Derlingasis pusmėnulis“. Šiuose lanku išsidėsčiusiuose didžiųjų upių slėniuose atsirado pirmosios žemdirbių gyvenvietės ir pirmosios civilizacijos. Viena svarbiausių šios srities ypatybių buvo tai, kad žemdirbių kultivuojamų augalų rūšių laukinius pirmtakus jau daugelį tūkstantmečių vartojo medžiotojai-rankiotojai.

Tapo nebeįmanoma sėsliai gyventi, ir žmonės vėl perėjo prie labai judraus gyvenimo, kai vienoje vietoje neapsistojama ilgiau kaip kelis mėnesius. Vis dėlto šioks toks ryšys su ankstesne gyvensena buvo išsaugotas. Apleisti kaimai išliko kaip kapinės – spėjama, jog būreliai buvusių jų gyventojų periodiškai rinkdavosi prie senųjų gyvenviečių, kad bendrai palaidotų savo mirusiuosius, ir kartais atsinešdavo krepšius kaulų ar tik kaukolių, iškastų iš laikinų kapų medžiojimo vietose. Todėl galimas dalykas, kad sėslios gyvensenos laikotarpis prieš 14 500- 12 500 metų įdiegė kultūrinius įpročius, kurių tie žmonės neužmiršo per vėlyvąjį driasą ir kurie buvo labai svarbūs vėliau kuriantis žemdirbių kaimams.

Tikėtina, kad, norėdami sukaupti maisto atsargų sausringomis vėlyvojo driaso sąlygomis, žmonės pradėjo kultivuoti augalus, juos ravėdami, persodindami ir laistydami. Tiesą sakant, tą daryti jie tikriausiai buvo pradėję prieš daugelį metų, kai sėsliai gyveno kaimuose, nes tokią veiklą patvirtina daiktiniai įrodymai, palikti daugelio tarpinio laikotarpio medžiotojų-rankiotojų grupių. Laukinių augalų kultivavimas leido žmonėms gauti didesnius derlius ir planuoti savo veiksmus; patys to nežinodami, jie iš esmės davė pradžią kultūrinių augalų raidai.

Pagrindinė kultūrinių javų ypatybė yra tai, kad subrendę grūdai lieka ant stiebo, užuot patys pasisėdami. Tai reiškia, kad žemdirbys gali pasiimti grūdų savo poreikiams ir pasilikti jų, kiek reikia naujai sėjai. Panašiai kultūriniai žirniai lieka ankštyse – jie „laukia pjovėjo“, anot garsaus augalų kultūrinimo specialisto Dantelio Zohary. Tarp laukinių kviečių ir miežių derliaus tikriausiai būdavo šiek tiek mutantų, išlaikančių savo sėklas, o kai vėlyvojo driaso derliaus nuėmėjai ir kultivuotojai nupjaudavo javus ir pasilikdavo grūdų, kad vėliau pasėtų kitur, šie mutantai neproporcingai pasidaugindavo užaugintų javų derliuje.

Trinamosios girnos Abu Hureiroje. Prasidėjus žemdirbystei, atsirado daug sunkaus darbo.

Tikėtina, kad šie žmonės, kultivavę augalus prieš žemdirbystės atsiradimą, greitai išsiaiškino, jog laukiniai javai gerai auga aliuvinėse Jordano slėnio dirvose, ypač arti gamtinių vandens šaltinių. O kai dėl staigaus visuotinio atšilimo prieš 11 600 metų labai pagausėjo lietaus ir šilumos, būtent šiame slėnyje žmonės galėjo sugrįžti prie sėslios gyvensenos. Be to, jie pradėjo statytis plaušaplyčių namus, ypač Jeriche. Čia buvo pastatyti akmeninis bokštas ir siena – pastaroji tikriausiai ne karo tikslais, bet kad apsaugotų nuo potvynių ir dumblo antplūdžių. Per kelis kilometrus į šiaurę buvo įkurta Netiv Hagdudo gyvenvietė. Joje išliko miežių auginimo pėdsakų, nors tai iš esmės dar galėjo būti laukiniai augalai. Čia ir Jeriche, matyt, buvo tęsiami ir tobulinami vėlyvojo driaso klajoklių medžiotojų-rankiotojų laidojimo ritualai, ypač žmogaus kaukolių ekshumavimo ir perlaidojimo paprotys. Kadangi daugelis jų įrankių irgi lieka tie patys, galima spėti, kad medžioklė ir augalų rankiojimas nenutrūko. Panaši raida vyko visame „derlingajame pusmėnulyje“. Pietų Turkijoje ir šiaurės Irake buvo pastatyti kai kurie iš tobuliausių ankstyvojo neolito kaimų — juose rastos molinės skulptūrėlės byloja apie naują ideologiją. Prancūzų archeologas Jacques’as Cauvinas mano, kad tai buvo susiję su nauju požiūriu į žemę, nulėmusiu visišką žemdirbystės įsigalėjimą.

Atsiradus šiems kaimams, niekas nebegalėjo sustabdyti žemdirbystės raidos. Žinome, kad tie kaimai buvo sujungti vienas su kitu prekybos keliais, kuriais buvo vežamos tokios medžiagos kaip obsidianas (vulkaninis stiklas) ir jūros kriauklės; atrodo, kad siais prekybos tinklais keliaudavo ir grūdai bei sukultūrinti augalai. Greitai tie kaimai ėmė auginti laukuose javus, taip pat žirnius ir lęšius, kad išmaitintų gyventojus, kurių skaičius pradėjo sparčiai augti. Per 1000 metų buvo prijaukintos pirmosios ožkos, paskui ir galvijai. Kaimai virto miestais su dideliais dviaukščiais akmeniniais namais, gatvėmis, kiemais ir sandėliais. Taip baigėsi pradinė žemdirbystės fazė, kurią pradėjo prieš 14 500 metų gyvenę pirmieji sėslūs medžiotojai-rankiotojai, pratęsti paskatino vėlyvojo driaso klimato permaina ir kuri paruošė dirvą pirmosioms civilizacijoms atsirasti.

Parašykite komentarą